Tęsiame publikacijų ciklą „Seniūnai ir seniūnaičiai“. Šiandien savo mintimis apie nuveiktus darbus dalijasi Reivyčių seniūnas ir Leckavos, Reivyčių, Tulnikių bei Urvikių seniūnaitijų vadovai.
Pašnekovų teiravomės apie svarbiausius praėjusių metų veiklos rezultatus, perspektyvas, planus, o taip pat – rinkėjų pasitikėjimą.
Stanislovas PUTELIS, Reivyčių seniūnas:
– Seniūnijoje turime penkias seniūnaitijas: Reivyčių – su seniūnaičiu Adolfu Liutkumi priešaky, Urvikių – su Živile Butke, Buknaičių seniūnaičiu žmonės išrinko Alvydą Budžį, Tulnikių – Ritą Valienę, Leckavos – Rimą Šetkų.
Kalbėdamas apie seniūnaičius, negaliu išskirti nė vieno, visi yra puikūs žmonės, visi dirba jiems patikėtą darbą, organizuoja seniūnaitijose renginius, dirba ūkinius darbus ir t. t.
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir praėjusiais daug dėmesio mūsų seniūnijoje buvo skirta keliams: greideriavome, žvyravome.
Šiems darbams iš viso panaudota 27,7 tūkst. eurų. Be to, pernai Urvikių kaime išasfaltuota Ašvos gatvė, darbų vertė – 233,8 tūkst. eurų. Buknaičių kaime iš dalies išvalytas tvenkinys, tai kainavo 13,3 tūkst. eurų.
Leckavos miestelyje įrengtas takas į apžvalgos aikštelę Ventos upės pakrantėje. Jam nutiesti prireikė 3,5 tūkst. eurų.
Tokie būtų mūsų ryškesni darbai praėjusiais metais.
Živilė BUTKĖ, Urvikių seniūnaitijos vadovė:
– Seniūnaite buvau išrinkta prieš metus, dėl asmeninių priežasčių atsistatydinus anksčiau buvusiam seniūnaičiui.
Sulaukusi pasiūlymo kandidatuoti neturėjau daug laiko galvoti – savanorių šiai veiklai neatsirado, todėl sprendimą teko priimti labai greitai. Man ši patirtis labai įdomi – labiau susipažinau su seniūnaitijos žmonių gyvenimu ir problemomis.
Atsigręždami į praėjusius metus, džiaugiamės, kad visi mūsų tikslai buvo įgyvendinti padedant tiek seniūnijai, tiek patiems gyventojams. Tad turime dvi naujai asfaltuotas gatves: vieną – pačių gyventojų iniciatyva, kitą – seniūnijos.
Žinoma, liūdna dar dėl likusių neasfaltuotų gatvių. Seniūnija tam neturi lėšų, todėl dulkėtumas kol kas išlieka problema. Padidėjus paslaugų įkainiams, keliams greideriuoti lėšų taip pat nepakanka, tad, atsižvelgiant į turimus piniginius išteklius, tai atliekama pagal galimybes. Žinant priežastis, kaltinti seniūniją būtų neteisinga. Vis laukiame nesulaukiame, kada likusios gatvės pasidengs kieta danga. Tam reikia išplėstinės seniūnaičių sueigos pritarimo, be to, deja, ne kiekviena gatvė atitinka Savivaldybės reikalavimus, apibrėžiančius, kas gali pretenduoti į asfaltuoti skirtus pinigus, ir nesurenka reikiamo balų skaičiaus pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, skirtų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių objektams finansuoti, paskirstymo ir naudojimo tvarkos aprašą. O tame apraše sąlygų labai daug: jei objekto darbai finansuoti ankstesniais metais (autorės pastaba: jei projektas tęstinis); jei parengtas projektas, gautas statybos leidimas; jei turi teigiamos įtakos saugiam eismui; jei intensyvus eismas; jei kelias veda prie viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų ar pažintinių intensyviai lankomų vietų; jei…
Tokių punktų iš viso vienuolika! Kiekvienas iš jų dar labai detalizuojamas! Kai jie atitinka maksimumą balų, tada tik atsiranda galimybė gauti finansavimą.
Iš likusių problemų kita didžiausia – neturime centralizuotos nuotekų sistemos, dauguma gyventojų naudojamės šulinio vandeniu. Tikimės, jog ir ši problema, laikui bėgant, bus išspręsta, nes tai priklauso ne nuo gyventojų, o nuo Savivaldybės sprendimų.
Asmenines žmonių problemas, kurioms spręsti reikėjo seniūnijos pagalbos, sprendėme su jos specialistais, džiaugiuosi jų geranoriškumu – niekada nesulaukiau neigiamo atsakymo.
Dar laukiu socialinio darbuotojo, kuruojančio seniūniją, suvestinės apie visas teikiamas socialines paslaugas rajone. Jei tokia suvestinė būtų iškabinta tiesiog skelbimų lentoje, manau, gyventojai žinotų, kur ir kokiu atveju jiems kreiptis, iškilus tam tikriems rūpesčiams.
Džiaugiuosi, jog seniūnaitijoje yra šauni komanda. Tiek bendruomenė, tiek Kultūros centro darbuotojai, tiek seniūnaitis ir seniūnijos darbuotojai veikiame išvien. Tai didžiausia mūsų stiprybė. Todėl ir akcija „Darom“, ir gyvūnų ženklinimas vyko sutelktai, bendromis jėgomis. Taip pat džiaugiuosi visais seniūnaičiais ir bendruomenių pirmininkais. Su jais ir jų geranoriškumu galima kalnus nuversti. Ką jau ką, bet turime labai stiprią komandą.
Kokios pagalbos tikiuosi iš gyventojų? Tolesnio glaudaus bendradarbiavimo iškilus bet kokiai problemai arba bent tuomet, kai reikalinga bendrystė tikslui pasiekti.
Rimas ŠETKUS, Leckavos seniūnaitijos vadovas:
– Seniūnaitis esu nuo 2019-ųjų birželio. Rinko mane, manau, dėl to, kad žmonės norėjo permainų seniūnaitijoje. Aktyviai dalyvavau bendruomenės veikloje, tikriausiai, tai ir paskatino žmonių apsisprendimą.
Pirmieji metai buvo gana sudėtingi – reikėjo perprasti veiklos struktūrą. Dabar jau įsijungiau į seniūnijos veiklą, todėl drįstu sakyti, jog sekasi puikiai.
2022-aisiais mūsų seniūnijos seniūnaičių išplėstinėse sueigose, kur buvo svarstyti ir priimti sprendimai dėl kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų paskirstymo, atstovavau Leckavos gyventojams. Rajono savivaldybės administracijos buvau pakviestas vertinti Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo veiksmų plano priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ konkurso paraiškų.
Su kita komisija nustatinėjome Savivaldybės seniūnijose esančius nenaudojamus, apleistus kitos paskirties žemės sklypus.
Sėkmingiausia praeitų metų veikla – mano iniciatyva Leckavos miestelyje sukurta Saugios kaimynystės grupė. Juk saugumas žmonėms yra būtinybė. Baigėsi laikas, kai galvojome: „Ne mano daržas – ne mano pupos.“ Dažniau pažvelgiame dabar į kaimynų pusę, žodžiu, bendruomeniškumas stiprėja.
Jį stiprina ir draugiškas bendradarbiavimas su kitų seniūnijų bendruomenėmis. Jie lankosi mūsų tradicinėse metų šventėse (Leckavos kaimo bendruomenės ir Urvikių kultūros centro darbuotojų kasmetinėse Jokūbinėse, Šv. Lauryno atlaiduose, derliaus nuėmimo šventėje „Cepelinų balius“, kitose), mes – jų. Nenumojame ranka ir į kitų seniūnaitijų iniciatyvas. Reivytiškiams padėjome eglutėmis užsodinti jų įrengiamą pramogų plotą. Dalyvavome ir Purplių malūno šventėje. Žodžiu, nuo nieko neatsiribojame.
Pavasarį Leckavos Dainų slėnyje, pagelbėjus Reivyčių seniūnui, atnaujinome pavėsinės pagrindinį karkasą, pakeitėme stogą.
Dirbu. Ir darbų vis netrūksta. Nors pažintinio tako į apžvalgos aikštelę Ventos upės atodangos vingyje idėja jau įgyvendinta, kartu su Leckavos bendruomenės pirmininku Sauliumi Perminu puoselėjame viltį žengti kitą žingsnį – pažintinio tako perimetrą pratęsti palei Ventos upę iki naujos pažintinės aikštelės. Bandysime išsiaiškinti su seniūnija, ar nesutrukdys kokios nors apsaugos zonos, ar galime tikėtis palaikymo ir finansavimo iš Savivaldybės. Žinoma, bendradarbiavimo, supratimo ir palaikymo tikimės ne vien iš jų, bet ir iš seniūnaitijos žmonių.
Adolfas LIUTKUS, Reivyčių seniūnaitijos vadovas:
– Reivyčių kaime gyvenu jau seniai. Žmonės mane puikiai pažįsta kaip aktyvų žmogų, sugebantį spręsti iškilusias problemas. Todėl patys ir iškėlė mano kandidatūrą į seniūnaičio pareigas. Taip nuo praėjusių metų tapau seniūnaičiu. Manau, su šiomis pareigomis susitvarkau.
Per praėjusius metus pavyko nuveikti išties daug darbų ir išspręsti nemažai problemų. Viena jų – daugelį metų buvusi tarp opiausių – gatvių dulkėtumo. 2022-aisiais iš savo lėšų (bendra suma apie 140 tūkst. eurų) išasfaltavome Smilgų gatvę, kurios ilgis – vienas kilometras, įrengėme LED apšvietimą.
Tas sprendimų procesas nebuvo trumpas. Kelerius metus ir sprendėme, ir kalbėjomės, ir pykomės… Visaip buvo. Pokalbiai su penkiasdešimties sklypų savininkais prasidėdavo, pasakojant ir apie Smetonos laikus. Tekdavo priminti, kaip žmonės per purvą brisdavo basi ir tik prie bažnyčios batus apsiaudavo. Tai ir klausėme: ar šiandien žmonės nori eiti į kokį nors prekybos centrą su batais rankose?
Bet vis tiek buvo tokių, kurie nepritarė tokiam daugumos norui. Gal tuo metu neturėjo galimybės prisidėti… Todėl specialiai įsteigėme bendriją, kad galėtume įstatymiškai apsidrausti. Neteisinga būtų, jei moka vieni, o važinėja ir vaikšto ta gatve visi.
Džiaugiamės Smilgų gatve, bet galvojam apie Birutės gatvę. Jau paruoštas ir šios gatvės kapitalinio remonto projektas, tačiau nespėjome jo įgyvendinti. Šiais metais turėtų būti įgyvendintas pirmas etapas.
Reivyčių seniūnija iki šiol neturėjo savo viešosios erdvės. Pernai Savivaldybė skyrė pusės hektaro teritoriją prie Ašvos upelio. Norėjosi, kad Reivyčių kaimo gyventojai turėtų vietą, kurioje galėtų papramogauti ir pailsėti. Sukvietėme talką: teritoriją apsodinome eglaitėmis, pasėjome žolę. Suprojektavau pavėsinę, kurią šiais metais ten pastatysime. Tai bus puiki vieta Reivyčių bendruomenei susiburti, šventes, renginius organizuoti.
Tikiuosi, ir ateityje Reivyčių kaimo gyventojai išliks tokie pat bendruomeniški ir visas iškilusias problemas spręsime kartu – petys petin.
Rita VALIENĖ, Tulnikių seniūnaitijos vadovė:
– Džiugu, kad žmonės manim patikėjo ir iki šiol tiki. Seniūnaitė esu nuo 2014-ųjų. Būti seniūnaite gal ir nesunku, bet dirbti nelengva. Visi žmonės yra skirtingo būdo, todėl tenka išgirsti ne tik gerą žodį, bet ir įžeidžiančių atsiliepimų.
Seniūnaitis iš esmės yra tarpininkas, kuris žino, kur nukreipti savo seniūnaitijos žmogų, kaip padėti jam gauti atsakymą į kokį nors rūpimą klausimą. Pas valdininkus prisibelsti ne visada pavyksta, todėl žmonės mieliau savo bėdas išsipasakoja man ir tikisi pagalbos. Kiek galiu visada stengiuosi padėti. Šiais metais taip nutiko su kaime esančio socialinio būsto stogu. Nuplyšus daliai stogo, kreipiausi į seniūną ir stogą sutvarkė. Kitiems kaimynams kilo klausimų dėl atliekų konteinerių… Susisiekus su reikiamais atstovais, problema buvo išspręsta. Taip pat, kad žmonėms būtų patogu, į bendruomenės namus buvome pakvietę veterinarą, kuris paskiepijo ir „sučipavo“ kaimo gyventojų naminius augintinius. Nebereikėjo kiekvienam asmeniškai jo kviestis ar patiems važiuoti.
Nuo 2016 metų esu Saugios kaimynystės grupės pirmininkė, nuolat bendradarbiaujame su Mažeikių rajono policijos komisariatu bei policijos komisariato bendruomenės pareigūne Audrone Jurdonaite-Ostrauskiene.
Gerų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai bendram darbui sutelkiami seniūnaitijos žmonės, bendruomenės pirmininkai, seniūnaičiai ir seniūnai. Tulnikių seniūnaitijos žmonėmis labai didžiuojuosi ir jais džiaugiuosi. Jie visada pasirengę padėti, niekada negaili savo asmeninio laiko. Didelis indėlis – ir bendruomenės pirmininkės. Kita vertus, manau, kad bendruomenės vadovai turi dirbti savo darbą, seniūnaičiai – savo. Darbo užtenka abiem pusėms. Garbės – taip pat.
Kristina JUSTAUDIENĖ
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninių archyvų
