Šį kartą rubrikai „Seniūnai ir seniūnaičiai“ kalbinome Viekšnių seniūną bei Pakalupio, Dainorių, Žibikų ir Užventės (keturių iš 13) seniūnaitijų vadovus.
Seniūnaičių klausėme, ko iš jų tikisi vietos žmonės; kokios buvo svarbiausios praėjusių metų idėjos, darbai, rezultatai; ko įgyvendinti nepavyko.
Kornėlijus KRYŽIUS,
Viekšnių seniūnas:
– Viekšnių seniūnija yra didžiausia savo teritorija kaimiškoji seniūnija rajone. Pati turtingiausia ir seniūnaičių skaičiumi, čia trylika seniūnaitijų. Prieš tai buvo net keturiolika. Bet, kaip ir kitose seniūnijose, taip ir Viekšnių, gyventojų mažėja. Todėl mažėja ir seniūnaitijų.
Kadangi turime trylika seniūnaičių, aptarti projektus pakankamai sudėtinga, nes kiekvienas stengiasi savo seniūnaitijos naudai. Daugiausia diskusijų kyla dėl kelių. Lėšų mažai, o norų turim daug. Kad ir sunkiai, bet sutariam.
Negalėčiau išskirti nė vieno seniūnaičio, visi dirba kaip gali. Seniūnaičio postas gyvuoja beveik visuomeniniais pagrindais. Be to, jų atstovaujamų teritorijų problemos yra skirtingos: kas aktualu vieniems, kitiems ne taip svarbu. Gaila, bet visų seniūnaičių prašymų išpildyti negalime dėl lėšų stygiaus ir teisės aktų išaiškinimų, kaip tas lėšas galima panaudoti.
Praėjusiais metais seniūnijos veikla nebuvo aktyvi – nebuvo didesnių projektų, neatlikome didelių darbų. Kai kurie projektai, pavyzdžiui, pėsčiųjų tako į Užventės gyvenvietę įrengimas, tęsiasi jau nuo 2015-ųjų. Nors Užventės seniūnaitė Regina Katkauskienė susirinkimo metu tai vis primena, tačiau reikalai juda pamažu, nes ilgai užtruko žemės paėmimo klausimas. Sunkiai juda ir pėsčiųjų-dviračių tako nutiesimo projektas.
Džiugu, kad atsiranda galimybė gauti lėšų ir sutvarkyti Viekšnių malūną. Šis klausimas ne vienus metus buvo svarstomas seniūnaičių sueigose, Savivaldybės vadovų ataskaitiniuose susirinkimuose.
2023-ieji seniūnaičiams – rinkimų metai. Rinksime ne tik Tarybos narius, merą, bet ir savo seniūnaičius. Todėl norėčiau padėkoti buvusiems seniūnaitijų vadovams. Naujai išrinktiems ar perrinktiems linkiu idėjų, kaip pagražinti seniūnijos įvaizdį, kaip pagerinti žmonių gyvenimą per teikiamus realistiškus projektus. Tik bendromis jėgomis galime kažką nuveikti.
Ignas VIDMANTAS,
Pakalupio seniūnaitijos vadovas:
– Mano dalyvavimas seniūnaičių rinkimuose buvo truputį kitoks, nei tradiciškai būna. Pirmoji Pakalupio seniūnaitė buvo Stanislava Gadonienė. Tuomet dar ir seniūnaičių funkcijos, ir tikslai buvo nežinomi. 2014 metais dėl daugelio aplinkybių prireikė naujų rinkimų.
Kai buvo formuojamos seniūnaitijos, po gyventojų apklausos dalis kaimo buvo prijungta prie Viekšnių seniūnaitijos. Tai teisinga ir tikslinga, nes Pakalupio seniūnaitija – didžiulė. Joje tada gyveno apie 600 žmonių, seniūnaitijai dar priklauso ir keli kaimai.
Sutikau tuomet iškelti savo kandidatūrą, nors suvokiau, kad seniūnaičių, kurie yra arčiau centrų, funkcijos tampa labiau deklaratyvios. Nevaldydami finansų seniūnaičiai negali paveikti ūkinės kaimo veiklos, todėl yra, sakyčiau, simbolinis administravimo „vienetas“.
O rinko mane gal todėl, kad aš buvau labiau matomas, labiau aktyvus. 2012-aisiais, kai prasidėjo bendruomenės kūrimas, buvau vienas iš Pakalupio bendruomenės, kurią sudaro keturi skirtingų seniūnaitijų kaimai, steigimo iniciatorių. Paskui buvau ir jos pirmininkas. Vėliau atsisakiau tų pareigų. Tik bendravimas su žmonėmis išliko. Jau trečią kadenciją esu seniūnaitis. Pakalupio seniūnaičio funkcijos, pasikartosiu, labiau simbolinės. Yra kaimų, kurie nutolę nuo Viekšnių, ten seniūnijos darbuotojai ne visą laiką gali atkakti, o seniūnaitis yra šalia.
Vietoj atsakymo, ką nuveikiau, svarstau, ko aš nepadariau. Niekaip nepavyko pralaužti biurokratinių barjerų, kad toje Pakalupio kaimo dalyje, kuri yra nuo sankryžos geležinkelio stoties link, būtų įrengtas centrinis vandentiekis ir nuotekų sistema. O ši problema sprendžiama jau nuo 2015 metų. Europos Sąjungai pradėjus reikalauti, kad kaimuose būtų įrengta nuotekų kanalizacija, bandžiau iš naujo apie tai kalbėti. Deja, dėl lėšų stygiaus, dėl kitokių biurokratinių priežasčių to vis tiek nepavyko įgyvendinti, nors buvo kreiptasi ir į tuometinius Seimo narius, o 2016-aisiais – į Mažeikių merą… Tikimybė ir toliau išlieka miglota. Nors ir dabar susitikimuose su seniūnu, rajono atsakingais darbuotojais dažnai primenu tą problemą.
Dar tik planuose ir kaimo parkelis. Važiuojant geležinkelio link jo įrengimui skirtas kelių arų žemės plotas. Planuota pasodinti kažką, įrengti suoliukus, gal dar kokią žaidimų aikštelę. Deja, to kol kas dar nepavyksta padaryti.
Bendraudamas su žmonėmis pajutau, kad jie nori pokalbių, nori susitikimų, nes mūsų kaimas sensta. Tad žmonių aktyvumas, natūralu, yra apribotas. Žiūriu į nuotraukas iš aktyvo sueigėlių ir liūdna darosi, kad dalis aktyvių žmonių jau išėjo anapilin. O sensta kaimas todėl, kad čia nebeapsigyvena jaunų žmonių. Tobulėjant galingai žemės ūkio technikai, nebereikalingas žmogaus darbas. Tad tik keletas vietinių gyventojų vaikų ar anūkų čia apsigyveno.
Nuo veiklos pradžios pradėjau rašyti gimtadienio sveikinimus. Bendradarbiaudamas su reklamos įmone paruošiau įvairaus dizaino atvirukų. Su aktyvu arba vienas sveikinu seniūnaitijos gyventojus gimtadienių progomis. Dauguma džiaugiasi. Dabar ta idėja išaugo į rimtesnį lygmenį – Pakalupio bendruomenės aktyvas su muzika ir dainomis sveikina bendruomenės narius su jubiliejais.
Bendruomenė čia aktyvi – vyksta ir vakaronės, ir spektakliukai, ir Nauji metai… Turime ir savo himną. Dabar repetuojame jau trečią spektakliuką pagal Kazio Sajos pjeses. Bendruomenei vadovauja Aldonis Eselinas – ilgametis jos pirmininkas. Ne veltui jis pirmasis Viekšnių seniūnijoje buvo pristatytas čia įsteigtai Angelo nominacijai. Tai išties labai aktyvus, darbštus ir taktiškas žmogus.
Aktyviai bendruomenės veikloje dalyvauja ir Fermos kaimo seniūnaitė Irma Juodeikienė bei Svieta Banienė. Pagal išgales prie bendruomenės tarybos prisijungiu ir aš. Prisidedu prie kalėdinių eglučių bei velykinių medžių puošimo, vakaronių organizavimo.
Seniūnaitijoje užpernai pavyko suorganizuoti Grybų šventę, o pernai – Žvejų dieną. Visi susirinkome prie prūdo, gaudėm žuvis. Kam pavyko, kam nepavyko pagauti, bet žuvienę valgėme visi. Buvo prizų, pašmaikštavimų, kalbos, žodžiu, jautėme bendrystę. Planuojame ir daugiau tokių renginių.
Šventės reikalingos, tačiau sėkmingiausia praėjusių metų veikla laikau pagalbą neįgaliam gyventojui. Mirus jį globojusiai mamai, vyriškiui buvo reikalinga ne tik globa, bet ir medikų pagalba. Nuvykti į Mažeikius galimybės jis neturėjo, o Pakalupyje gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs. Džiugu, kad pavyko priregistruoti Viekšnių ambulatorijoje. Taip pat per rajono neįgaliųjų draugiją pavyko išrūpinti ir socialinę globą.
Be to, visai neseniai kaimo žmones sukrėtė baisi nelaimė – sudegė pakankamai aktyvaus mūsų bendruomenės ir seniūnaitijos gyventojo namas, žuvo jo mama. Vaikščiojau, rinkau kuklią materialinę paramą. Pamačiau, kokie atjautūs, suprantantys yra mūsų kaimo žmonės!
Klausiate, ko tikiuosi iš tų, kurie mane išrinko?..
Tai, ką gaunu už savo veiklą, yra daugiau, negu atiduodu, – žmonių pagarbą. Bendruomenės ir kaimo aktyvų nariai pernai mane pasiūlė seniūnijos Angelo nominacijai. Kaip aš sakau, ši nominacija man – su nemažu avansu.
Rita ŠLAUSTIENĖ,
Dainorių seniūnaitijos vadovė:
– Seniūnaite esu išrinkta nuo 2020-ųjų liepos. Manau, kad mane išrinko todėl, kad esu aktyvi ir bendraujanti. Darbo pradžia buvo sudėtinga. Tuomet galiojo „kovido“ suvaržymai. Negalėjome organizuoti nei renginių, nei kitokių susibūrimų.
Palnosų ir Dainorių seniūnaitijos yra neatskiriamai susijusios. Pagal seniūnaitijų teritorijų padalijimą dalis Palnosų kaimo gyventojų priklauso Dainorių seniūnaitijai. Todėl dirbame kartu su Palnosų seniūnaite Edita Bukniene.
Esu ne tik seniūnaitė, bet ir Palnosų kaimo bendruomenės tarybos narė. Turime aktyvų bendruomenės pirmininką Darių Buknį, jo pastangų dėka džiaugiamės naujais bendruomenės namais. Praėjusių metų rudenį šventėme bendruomenės namų įkurtuves. Sulaukėme daug svečių. Apmaudu tik, kad palyginti nedaug vietinių gyventojų susirinko.
Visus rimtus projektus įgyvendina ar renginius organizuoja Palnosų kaimo bendruomenės taryba. Visada prisidedu prie šių darbų ir mielai dalyvauju. Seniūnaitija kasmet organizuoja pavasario talkas, „Rudenėlio“ bei eglutės įžiebimo šventes.
Dar 2021 metų pavasarį raštu kreipėmės į Energijos skirstymo operatorių (ESO), prašydami, kad elektros linijas nuo elektros stulpų perkeltų po žeme. Dabar tai padaryta, deja, ne visame Palnosų kaime, o tik jo dalyje. Rinkome gyventojų parašus. Dėl to kreipiausi ir į Seimo narį Valių Ąžuolą. Kadangi papildomo finansavimo nebuvo, taip ir liko seni stulpai dalyje kaimo…
Opia problema išlieka ir gatvių asfaltavimas bei duobių lopymas. Gyventojų seniūnaitijoje yra daug, todėl transporto judėjimas irgi yra didžiulis.
Kalbant apie mūsų rinkėjus, norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių aktyviau dalyvautų bendroje veikloje, kad noriai ateitų į renginius, išsakytų savo nuomonę. Visi kartu pasiektume daugiau.
Janina CICĖNIENĖ,
Žibikų seniūnaitijos vadovė:
– Seniūnaitė esu jau antrą kadenciją. Septinti metai lyg ir… Įdomi patirtis, labai pakeitusi požiūrį į tai, ką daro ir ko nepadaro mūsų vietinė valdžia. Tad siūlyčiau visiems nuolat rėkiantiems ir daug reikalaujantiems patiems pabandyti rasti sprendimą, kuris tenkintų daugumą. Iš anksto galiu pasakyti – tokia misija beveik neįmanoma!
Kodėl mane rinko seniūnaite, kas šios „idėjos“ autorius, net nežinau. Kaimukas mūsų mažutis, nėra labai daug iš ko rinktis. Jaunesni turi darbus. O kas nori po darbų dar į susirinkimus vaikščioti?! Mes su vyru ūkininkaujame, kad ir nepadarysime ko nors – nieks iš darbo neatleis.
Jokių nuopelnų sau neprisiskiriu. Buvo nutarta ir įgyvendintas Žibilėlio gatvės asfaltavimo projektas. Labai džiugu, kad pagrindinė kaimelio gatvė dabar asfaltuota. Neliko dulkių ir duobių, įrengtas modernus, taupus apšvietimas.
Pagrindinis mūsų skaudulys dabar yra kelias Viekšniai–Pievėnai. Beveik tris kilometrus nuo Viekšnių prieš keletą metų išasfaltavo, o kita kelio dalis palikta likimo valiai. Centre valdžios keičia viena kitą, prioritetai jų skirtingi, o kad mums reikia gyventi šiandien, „čia ir dabar“, suprasti nenori, nepavyksta susikalbėti. Taip ir dardam į darbus, mokyklą, pas daktarus, į parduotuvę tokiu keliu, koks baisiausiame sapne jums net nesisapnavo.
Regina KATKAUSKIENĖ,
Užventės seniūnaitijos vadovė:
– Seniūnaite išrinkta esu nuo 2021 metų, prieš pat karantiną. Tad iš pradžių viskas buvo uždaryta. Galimybės bendrauti ribotos – tik telefonu.
Seniūnaičio pareigas atlikti, žinokite, sekasi prastai. Taip vertinu todėl, kad mano susitikimai su Savivaldybės, valstybinių įstaigų atstovais nedavė norimų rezultatų. Išgirdau tik tai: negalime, neturime pinigų, nėra tokio įstatymo…
O žmonės kreipiasi įvairiais klausimais. Pradedant vandens tiekimu bei nuotekų valymu. Ką galima padaryti, jei tam nėra lėšų? Bendruomenė uždavinėja klausimą: kaip su Užventės kaimo nuotekomis? Pas mus nuotekos „eina“, naudojant variklį (jos išstumiamos). Elektrai pabrangus, labai brango ir nuotekų paslaugos kaina. O juk nuotekų valymas rajone turėtų būti vienoda kaina… Dabar gi mūsų kaimas lieka nuskriaustas.
Nuotekų šulinyje įdėtas varikliukas, kuris priklauso žmogui. Tad variklį, jam sugedus, remontuoja pats žmogus. Be to, jo elektros energijos sunaudojimas irgi sparčiai išaugo. Variklio gedimo atveju, esame priversti naudotis komunalinio paslauga – kviestis, kad išvežtų fekalijas. Už tai vėl reikia mokėti. Ir šita paslauga gan brangokai kainuoja.
Bandžiau išsiaiškinti, raštu kreipiausi į Savivaldybę ir į „Mažeikių vandenis“. Vylėmės, gal galima taikyti kažkokias nuolaidas ar kompensacijas, gal ta kaina galėtų būti mažesnė… Tačiau gavau atsakymą, kad kainas nustato Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba. Patikino, kad kainos visoje Lietuvoje vienodos, tad nesitikėkite, jog bus taikomos kokios nors išlygos. Ir viskas. Ką daugiau – nieko. Nieko negalime padaryti, kad ir kaip norėtume.
Keletą kartų bandėme „pajudinti“, kad žiemą kelius nuvalytų, duobes užtaisytų… Šita žiema labai dėkinga buvo – nebuvo daug to sniego.
Dėl įgyvendintų projektų… Galėtų atvažiuoti kokia nors tarnyba ir pasakyti, kiek jau tų lėšų kaimui skiriama. Paaiškinti, ką mes galime iš jų įgyvendinti. Praktiškai pinigų nėra, todėl nieko ir nepadarysi.
Tuo labiau kad Užventės kaimo gyventojai neturi nuolatinės vietos, kur galėtų susirinkti. Glaudžiamės prie kavinės. Susirinkę aptariame veiklas, organizuojame pavasarines talkas, šventes. Bet sukviesti žmones yra sunku: jaunesni – užsiėmę, kiti – senyvo amžiaus žmonės.
Daugiametis Užventės kaimo gyventojų laimėjimas – pagaliau turime projektą pėsčiųjų tako per Ventos upės tiltą. Atrodo, viskas pajudėjo… Kad ir koks brangus tas projektas, bet jau yra – jau žingsnelis į priekį.
Jaučiame skriaudą ir dėl kaimo apšvietimo. Viekšniai, Mažeikiai ir kiti rajono miestukai tamsiais rudens vakarais apšviesti, o kaimų apšvietimas įjungiamas tik gruodžio mėnesį, kai kitiems lapkričio pradžioje! Ir tai tik nuo 19 ar 20 valandos. Suprantu, vyksta taupymas, bet… jaučiame nuoskaudą ir skriaudą.
Praėjusiais metais džiaugėmės išasfaltuota kaimo Ventos gatve. Nors… trijų gatvės namų gyventojai tebebrenda purvą. Kad ir kaip norėjosi padėti tiems žmonėms, nepavyko, nes į projektą ta kelio atkarpa nepateko, tad gatvė išasfaltuota ne iki galo. Net žvyrkelis ten nesutvarkytas.
Iš žmonių, kurie mane rinko, tikiuosi vienintelio – bendruomeniškumo. Ko daugiau gali tikėtis? Apskritai, tikime, kad viskas kada nors turėtų pagerėti ir pajudėti iš mirties taškų!
Kalbėjosi Kristina JUSTAUDIENĖ
Nuotr. iš asmeninių archyvų
