Senolė iš Ritinės tikisi, kad Dievas ją saugos iki gyvenimo pabaigos

„Kaip Dievas duos", – į linkėjimą sulaukti 100-mečio sureagavo Emilija Kesminienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Ritinės kaime gyvenanti Emilija Kesminienė sausio mėnesį minėjo savo 94-ąjį gimtadienį. Kad sulauks gražaus 100-ojo jubiliejaus, močiutė nelabai tiki, nors viskas – Aukščiausiojo valioje.
Bet visa tai tik skaičiai, po kuriais slepiasi didelė gyvenimiška patirtis, daug išgyvenimų, įspūdžių ir bekraščiai išminties plotai.
Prisiminimais ir pamąstymais Emilija gali dalytis visą dieną… Ką ten dieną – vargu, ar kelių jų užtektų.

Išleido į gimnaziją

E. Kesminienė sužavėjo gyvybingumu, pastabumu, šviesiu protu ir atmintimi, iškalba ir žvalumu. Vos išgirdusi kelis fotoaparato spragtelėjimus, tuoj sureagavo ir šoko nuo kėdės: „Ar jau paveiksluoji? Bent parodyk, kaip čia aš atrodau… Žinai, sena esu, nepajauninsi. Kaip čia gerai beatrodysi? Dvi dienas darbavausi po savo gėlynus. Pjovė senus didelius medžius, juos sumalė, kad gaila buvo žiūrėti. Tulpės anksčiau šiuo metu jau žydėdavo, o šiemet jas dar pjuvenomis užbėrė… Ir šalta dar labai – niekuomet taip nėra buvę, kad balandžio pabaigoje negalima nieko sėti“, – kalbėjo močiutė.
Ritinė – jos gimtasis kaimas, čia Emilija užaugo, čia praleido visą gyvenimą. Ilgiau išvykusi buvo tik mokydamasi gimnazijoje Mažeikiuose. Buvusiame Ritinės dvare baigė pradžios mokyklą, paskui dar dvi klases – Židikuose.
Emilijos tėvai buvo gana pasiturintys, tad išleido dukrą į Mažeikius – reformuotoje gimnazijoje ji mokėsi dar septynerius metus, tad susikrovė nemažą mokslų kraitį.

Katalikiškas auklėjimas

Mažeikių gimnazijos auklėtiniai gyveno grupėmis, dažniausiai – išnuomotose patalpose. Maisto produktus jiems pristatydavo tėvai ūkininkai, valgį gamindavo samdyta virėja.
E. Kesminienė nuo mažens buvo auklėjama katalikiškai – vaikystėje su mama nuolat lankydavosi  bažnyčioje. Tais laikais buvo galima išsipirkti nuolatinę sėdėjimo vietą – vadinamąsias „klaupkas“, tad ir dabar, nuvykusi į Pikelių švč. Trejybės bažnyčią, Emilija sėdasi į „mamos vietą“.

Mažeikių gimnazijos mokinės – Emilika Kesminienė pirmoje eilėje pirma iš kairės. Asmeninio archyvo nuotr.

Emilija krikštyta, prie pirmosios Komunijos priėjo ir vyskupo palaiminimą gavo taip pat Pikelių bažnyčioje.
Močiutė prisimena, kad, į Pikelius atvykus vyskupui, susirinkdavo daugybė žmonių – jie aplink bažnyčią stovėdavo keliomis eilėmis.
„Koks vyskupas mane laimino, jau tikrai nežinau, bet puikiai prisimenu Pikelių kleboną Morkį – jis mane pakrikštijo ir suteikė Pirmąją Komuniją. Gyvendamas Pikeliuose, jis mokykloje dėstė tikybą. O su tikėjimu susijęs visas mano gyvenimas – aš manau, kad Dievas mane saugo, jis su manimi buvo, yra ir bus iki gyvenimo pabaigos“, – kalbėjo močiutė.

Šventino vėliavą

Giliai tikinčios gimnazistės dėmesį patraukė katalikiška jaunimo organizacija – ateitininkai. Ji vienijo geriausius, pažangiausius gimnazistus, tad Emilijai į ją įstoti problemų nebuvo.
Ateitininkai rengdavo susirinkimus, vakarėlius, diskutuodavo įvairiomis aktualiomis temomis.

Su ateitininkais Emilija Kesminienė (antroje eilėje antra iš kairės) vėl susitiko Pikeliuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Melsdavosi Mažeikių gimnazistai Laisvės gatvėje buvusioje rusų cerkvėje – kiekvieną sekmadienį jiems būdavo aukojamos šv. Mišios.
Rekolekcijoms gimnazistai ir ateitininkai rinkdavosi į Bažnyčios gatvės pabaigoje buvusią Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnytėlę.
Iki šiol Emilija prisimena dieną, kai iš Vilniaus į Mažeikius buvo parvežta ateitininkų vėliava. Gimnazistams ateitininkams buvo pasakyta, jog kitą dieną ji bus šventinama Leckavoje.
„Čia autobusais, sunkvežimiais suvažiavo daug gražaus jaunimo – kunigas surengė vaišes, bažnyčioje buvo pašventinta vėliava. Po to aš ir grupė ateitininkų važiavome į Griežėje gyvenusių mokytojų Pabedinskaičių dvarą – ten vėl vyko vaišės“, – prisimena Emilija.

Vėl tapo ateitininke

Pašventinus vėliavą, Mažeikiuose ateitininkai gyvavo nebeilgai: pasirodžius rusams, jų veikla buvo uždrausta, tad viskas tuo ir baigėsi.
Į ateitininkų organizaciją Emilija vėl sugrįžo po aštuoniasdešimties metų. Tuo ji labai džiaugiasi. Močiutė priklauso Pikelių ateitininkų kuopelei – yra jų sendraugė. Dalyvauja susirinkimuose, jaunieji bendraminčiai apsilanko jos namuose, bendrauja.
„Man tai labai smagu. Dabartiniai Pikelių ateitininkai – gražus, veiklus katalikiškas jaunimas. Daugelis jų jau išsivažinėjo, studijuoja, bet kunigas Klemensas kažkaip sugeba suburti ir vyresniuosius ateitininkus, ir moksleivius“, – tvirtino pašnekovė.
Emilija priklauso ir Pikelių bažnyčios „Caritui“, dalyvauja jo susirinkimuose, veikloje.
„O kur dingo tais laikais buvę bendraminčiai ateitininkai – nieko nežinau. Žadėjau kažkur rašyti, ieškoti. Bet kur čia ir kam parašysi, gal jau nė vieno gyvo nebėra?“ – lyg klausė, lyg svarstė močiutė.

Kaimą sudegino

Mažeikių gimnaziją baigusiai Emilijai tėvas pasiūlė padirbėti pieninėje – Lūšės pieno perdirbimo bendrovė tuo metu buvo viena didžiausių Žemaitijoje: jai priklausė dešimt punktų, išsidėsčiusių didelėje teritorijoje. Žmonės vežimais čia pristatydavo pieną, grietinę.
Pradėjusį neblogai klostytis E. Kesminienės ir jos artimųjų gyvenimą sudrumstė prasidėjęs karas. Netoli Lūšės ėjo fronto linija, tad nuo sprogimų žemė dundėte dundėjo…
„Vieną savaitgalį buvau sugalvojusi eiti į pieninę parsinešti spausdinimo mašinėlės – ji buvo labai gera pagalbininkė dirbant. Bet nespėjau – šeštadienį atvažiavo vokiečiai, išlaužė pieninės sandėlio duris, susikrovė 25 dėžes sviesto ir išvažiavo. Traukdamiesi vokiečiai sudegino beveik visą Lūšę ir pieninę. Labai gaila – būčiau pieninėje dirbusi iki šiol – ten man labai patiko“, – kalbėjo senolė.

Rado tuščius namus

Po vokiečių atsiradę rusų kareiviai apsistojo Kesminų daržinėje, o karininkai bendravo su Emilijos uošviu jo gyvenamajame name. Praleidę naktį, išvažiavo. Po kelių dienų pasirodė vėl: kažkas esą paskundęs, kad Kesminai niekur nebėga, nes dar laukia vokiečių ir palaiko su jais ryšį. Tokia mintis kažkam galėjo kilti dėl to, kad apie gyvenamąjį namą buvo įrengti besisukantys ir elektrą gaminantys „malūnsparniukai“ – taip juos vadino namiškiai.

Su jaunystės drauge Undine Nasvytyte (kairėje) Emilija tikrai turėjo apie ką pasikalbėti. Asmeninio archyvo nuotr.

Uošvį, Emilijos vyro brolį ir tėvą rusai išsivežė į štabą, kurį įkūrė netoli Židikų – buvusio ūkininko Štalio namuose.
„Išsiaiškinę nesusipratimą, iš štabo juos paleido, liepė eiti namo. Bet eiti nebuvo kur – visi kaimo gyventojai slapstėsi Dautarų pelkėse. Ten išbuvo tris savaites. Sugrįžę neberadome nieko – tuščius namus, tad gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo“, – samprotavo pašnekovė.

Naujas gyvenimo etapas

Pasibaigus karui, darbą E. Kesminienei surado jos vyras Albertas, dirbęs girininkijoje, ten reikėjo buhalterės. Tuo metu girininkijai priklausė dvylika eiguvų, tad darbo moteriai netrūko.
„Norėjau, kad vaikai išeitų mokslus, tad dirbau labai daug: darbe – raštinė, namuose – keturios karvės, trys veislinės kiaulės. Taip dirbau per trisdešimt metų, o visas mano darbo stažas – šešiasdešimt“, – teigė močiutė.
Gana anksti – 1970-aisiais iš gyvenimo pasitraukė Emilijos vyras, su kuriuo ji užaugino tris sūnus: vyriausiąjį – dabar jau Anapilin išėjusį Algirdą, šiuo metu Vilniuje gyvenantį gamtos mokslų daktarą Vytautą ir jaunėlį, mamą kasdien aplankantį Albertą – jis gyvena Lūšėje.
Senolės džiaugsmas – penki anūkai ir šeši proanūkiai.
„Vaikai gyvena gerai, manęs nepamiršta – Vytautas kasdien paskambina, o Albertas, žiūrėk, kaip čia, taip čia“, – džiaugėsi senolė.

Prisiminimai – ir nuotraukose

E. Kesminienė savo gyvenimo istoriją saugo ne tik atmintyje, bet ir nuotraukose – spintelėse tvarkingai surikiuota daugybė albumų – ir senų, menančių dar Antano Smetonos laikus, ir jau pasakojančių apie šių dienų gyvenimą.
Senose nuotraukose įamžintas ir Emilijos vyras Albertas jaunystėje. Jis gimė Jungtinėse Valstijose, turėjo pilietybę, ten gyveno iš Lietuvos emigravę tėvai.
Į Lietuvą Albertas atvažiavo 1932 metais, po kelerių metų čia pradėjo statytis namus, paskui vedė Emiliją. Vietovė, kur gyvena Kesminai, anksčiau priklausė Ritinės dvarui – buvo dvaro palivarkas: jį nupirkus, pastatyti visi nauji trobesiai.
Emilijos uošvis – buvęs jūrininkas, ilgus metus dirbęs laive, ketverius metus plaukiojo laivu maršrutu Liepoja–Niujorkas. Jam teko dalyvauti gelbėjimo darbuose, kai skendo „Titanikas“.
Buvo muzikantas, grojo klarnetu, orkestro kapelmeisteriu Amerikoje dirbo ir Emilijos vyras.
Močiutė rodo pluoštelį nuotraukų, įamžinusių ją ir jos vaikystės draugę Undinę Nasvytytę. Prieš  penkerius metus jai atvykus į buvusį tėvų dvarą, seniai nesimačiusios draugės tikrai turėjo apie ką pasikalbėti.