Apie Aleksandrą Sutkevičių mums papasakojo jo anūkai. Pasak vaikų, nors senelis jau perkopė per šimtą metų (prisiekinėjo, kad jam 103 metai – V.S.), tačiau yra labai guvus, gyvena vienas ir nepamiršta pavaišinti saldainiais anūkėlių. Nusprendėme, kad privalome aplankyti ilgaamžį, gyvenimo išminties pasisemti.
Vos išvydę senuką, supratome, kad dėl metų suklydome buvo akivaizdu, jog A. Sutkevičius jaunesnis nei anūkai tikino.
Tačiau ant vaikų nepykome, nes, atrodo, pabendravę su šiuo žmogumi, galime bandyti įminti ilgaamžiškumo paslaptį.
VIENI JAUNINA, KITI SENDINA
A. Sutkevičiaus pase nurodyta, kad vyriškis gimė 1908 metų rugsėjo 28 dieną. Iš tikrųjų jis septyneriais metais jaunesnis – per karą pusbrolis jį pasendino, kad nepaimtų į kariuomenę. Taigi antradienį senukas šventė aštuoniasdešimt devynerių metų gimtadienį.
Vyriškis papasakojo, kad gimė Latvijoje, Saldaus rajone. Ten, pas ūkininkus, tėvai kumečiavo. Po šešerių metų gaspadoriai Sutkevičių šeimą išvarė, todėl teko grįžti į Lietuvą.
Pradėjus kalbėti apie Aleksandro vaikystę, šypsena iš jo veido trumpam pradingsta – „švaki“ ta vaikystė buvusi, visą laiką tekę tarnauti pas ūkininkus. Tačiau senukas brūkšteli per veidą, liūdnus prisiminimus nuveja lyg įkyrią musę, vėl nusišypso ir patikina, kad nieko dabar nepadarysi: „Jeigu taip buvo, vadinasi, taip ir turėjo būti“.
Per visą pokalbį stebino ir žavėjo ilgaamžio meilė gyvenimui, mokėjimas juo džiaugtis.
„Man dabar visai lengva ir gera gyventi. Esu pavalgęs, pinigų netrūksta, sveikata normali. Truputį buvo pradėjusi svaigti galva, tačiau mano geroji daktarėlė Jurgaitienė išrašė vaistų, ir tą sukinį kaip ranka nuėmė. Galiu vaikščioti, malkų ugniakurui parsinešu. Išeinu į lauką, su kaimynais pasišneku. Gera… Žmogui reikia gyventi ir džiaugtis. Jokiu būdu negalima ilgam širdin įsileisti liūdesio ir pykčio. Jie tik gyvenimą trumpina“, – pasakojo senukas, o jo balse skambėjo džiaugsmo gaidelė.
NAMAI BE BARNIŲ
Aleksandras nemėgo taurelės, niekada nerūkė. Paklaustas apie tai, senukas tik nusipurto ir rankomis sumojuoja: „Ne, ne, niekada pypkos į rankas neėmiau. Jeigu koks rūkorius į svečius ateidavo, visada liepdavau lauke rūkyti“.
Merginos? O! Jos labai tikusios. Jaunystėje daug jų buvę: „ir šiokių, ir tokių“. Bet vestuvių Aleksandras labai bijojęs. Trisdešimt trejų metų viengungiu susirūpino pusbrolis ir pripiršo vienuolika metų jaunesnę kaimynų dukterį.
„Gerą, auksinę žmoną gavau. Labai gražus mūsų gyvenimas buvo. Koks laimingas būčiau, jeigu šiandien gyva būtų… Mūsų namuose niekada barnių nebuvo, ji pusės blogo žodžio man nepasakė. Jeigu norėdavau vaikams per jupeles užbraukti, ji neleisdavo. Negerai, kai dabar jauni žmonės susituokia, metelius kitus pagyvena, kas nors nepatinka ir skiriasi. Taip negalima“, – susigraudinęs kalbėjo senukas.
Aleksandras pasakojo, kad jo žmona ne tik taikaus būdo buvo, bet ir labai darbšti, tvarkinga, tad jei ir buvę kokių sunkesnių dienų, jis nebeprisimena – su tokia žmona visus sunkumus galima įveikti.
„Po žmonos mirties daug klienčių buvo, tačiau aš žinojau, kad geresnės nerasiu. Kaimynė mane stipriai atakavo. Kai pamačiau, kaip ji gyvena, man labai nepatiko, o kai pradėjo mane įkalbinėti, kad jai viską, ką turiu, užrašyčiau, supratau, kad nuo jos turiu kuo toliau bėgti. Kaip aš galiu viską atiduoti svetimam žmogui, kai pats būrį vaikų turiu? Iš karto pasakiau: „Ačiū, daugiau nebeateisiu“. Tada atėjo su dukra, aukso kalnus žadėjo, sakė mane prižiūrėsiančios. Tačiau aš joms tvirtai pasakiau, kad to tikrai nebus“, – prisiminė vyriškis.
NUOŠIRDUS RŪPESTIS
Apie savo vaikus senukas taip pat gali ilgai pasakoti. Jų buvo net vienuolika. Yra jau ir Anapilin pas mamą iškeliavusių. Tačiau jie visi esą tokie geri, tokie geri… Rūpinasi tėvu. Tik jaunėlis Vincas šiek tiek iš doros kelio išklydo. Teko jam ir valdiškos duonos kalėjime valgyti.
Senukas ypač dėkingas dukrai Elenai. Ji kasdien jam šilto maisto atneša, apžiūri, kad tėvui nieko netrūktų. „Dukra man labai padeda, drabužius plauna. Ji pyksta, jog aš per daug juos taupau, liepia, kad truputį padėvėjęs mesčiau drabužius į maišą“, – sakė vyriškis.
Mums kalbantis, pas tėvą su lauknešėliu atėjo duktė E. Daubarienė. Senukas ir vėl susigraudino, akys nuo ašarų sudrėko. Moteriai prisėdus šalia, tėvas jai vis ranką paglostydavo, meilės kupinu žvilgsniu lydėjo kiekvieną jos judesį. Nuoširdus tėviškas dėkingumas…
Ilgiau pasisvečiavę supratome, kad Elena išties yra geros, mylinčios dukters pavyzdys. Moteris sakė, kad būtent jai privalu rūpintis tėvu, nes broliai ir seserys yra užsiėmę darbuose. Ji esanti laisviausia, nes turi antrą invalidumo grupę. Svarbiausia, kad mes jos žodžiuose nepajutome vaidybos, noro pasirodyti geresnei, nei iš tikrųjų yra.
„Du kartus buvau paralyžiuota. Laimei, gyvenu netoli tėvuko, todėl, pakilusi iš lovos, pamažėle atšliauždavau. Daug kartų prašėme persikelti gyventi pas mus, tačiau jis nesutinka, nori jaustis esąs savarankiškas“, – pasakojo Elena.
VAGIŲ NEMĖGSTA
Su šypsena moteris prisiminė vaikystę. Tėvas, dirbęs „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje brigadininku, ypač buvo nusistatęs prieš vogimą. Elena juokėsi, kad tais laikais, kai daugeliui buvo natūralu kolūkio turtu naudotis lyg savu, tėvas į namus neleido nė grūdelio parnešti.
„Ir neduok Dieve, jeigu sužinodavo, kad mes iš ko nors skolinomės ir pamiršome atiduoti. Tada ir naktį galėdavo išvaryti skolą grąžinti“, – sakė duktė.
A. Sutkevičiaus televizorius sugedęs, tačiau senukas draudžia jį taisyti. Nebenori žmogus televizoriaus žiūrėti. Ir spaudos nebeskaito. Tačiau radijo nuolat klausosi, politika domisi. Aleksandras prisipažino labai norėjęs, kad Prezidentu būtų išrinktas Valdas Adamkus, abu kartu ėjęs balsuoti. Pasak senuko, dabartinis Prezidentas yra tikras žmogus, suprantantis paprastų žmonių rūpesčius. Tačiau dabar A. Sutkevičius balsuoti neis, nes, pasak jo, „iš tos vagių gaujos“ nesą ko rinkti, o vagių jis nemėgo, nemėgsta ir nemėgs.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.