Tarp išlikusių senų nuotraukų – K. Bužoko įamžinta aikštė ties geležinkelio stotimi. Nuotrauka iš Kosto BUŽOKO šeimos archyvo
Turbūt visi turime vaikystės nuotraukų ir kiekviena jų – su savo istorija, prisiminimais.
Ypač iškalbingos nuotraukos, likusios iš tėvų ir senelių. Stebina, kad kiekviena detalė yra iki smulkmenų apgalvota ir atrodo be galo svarbi.
Yra manančiųjų, kad senosios nuotraukos – tai lyg praeities veidrodis. Būtent tokio veidrodžio atspindžiais – prisiminimais sutiko pasidalyti vieno žinomiausių Mažeikų fotografų Kosto Bužoko duktė Marija.
Vienas žymiausių fotografų
Kostas Bužokas (1914–1996) fotografijos mokėsi pas geriausią tarpukario Mažeikių fotografą Hiršą Gurvičių. Dar mokydamasis K. Bužokas pradėjo savarankiškai fotografuoti su tėvo, fotografo mėgėjo, aparatu. Nors ir turėjo savo fotoateljė, mažeikiškis labiau mėgo fotografuoti lauke.
K. Bužokas buvo aktyvus Mažeikių visuomeninio gyvenimo dalyvis, įvairių organizacijų narys.
Jis daug keliavo po kraštą, tačiau miestelių, peizažų fotografuoti nemėgo.
K. Bužoko fotografijose svarbiausia – žmogus. Šiais laikais įprasta, kad fotografuojant padaroma daug kadrų ir tuomet išsirenkamas pats geriausias. O beveik prieš šimtmetį ar dar anksčiau tokių galimybių nebuvo. Todėl kiekvienas kadras būdavo branginamas ir viskas gerai apgalvojama, pradedant nuo apšvietimo, fotografuojamo žmogaus aprangos, baigiant jo šukuosena, poza, žvilgsniu.
Apie šias subtilybes ir kalbėjomės su Marija – viena iš šešių fotografo K. Bužoko vaikų.
Vaikystės prisiminimai
Moteris, vartydama senas nuotraukas, tarsi grįžo į anuos laikus, vaikystę, prisiminė akimirkas, praleistas kartu su tėvu. Jis stengdavosi daug dėmesio skirti savo vaikams – Marija iki šiol prisimena šaltus šv. Velykų rytus, kai tėvas nešdavo ją į bažnyčią.
Įsimintinos buvo ir kelionės dviračiu – tėvas labai mėgdavęs važiuoti juo į mišką.
„Kol būdavau mažesnė, tėvelis pasodindavo mane ant specialios kėdutės, pritaisytos ant štangos, ir veždavosi kartu. Mums nuvažiavus į mišką, jis palikdavo mane dviračio saugoti, o pats eidavo grybauti. Tai man atrodė siaubinga, paskui dar ilgai bijojau miško ir to tamsaus šlamesio… Aišku, tėvas būdavo netoliese, bet aš to nematydavau, todėl labai bijojau“, – pasakojo Marija.
Brangino kiekvieną kadrą
Vartydama šimtus senų nuotraukų Marija turi galimybę grįžti į, atrodytų, visiškai nesenai buvusią vaikystę. Moteris pasakojo, kad dalis jos vaikystės nuotraukų yra darytos ne iš didelio noro fotografuotis.
„Tais laikais kiekvienas fotojuostelės kadras būdavo branginamas. Jei, pavyzdžiui, tėvelis fotografuodavo vestuves ir juostelėje likdavo dar koks kadras, būtinai ją išfotografuodavo. Paskutinėse kiekvienos juostelės fotografijose dažniausiai būdavome mes, jo vaikai. Nuotraukų yra visokių – tai kieme, tai namuose, tai žaislų apsuptyje. Jos tokios spontaniškos ir nesuvaidintos“, – kalbėjo Marija.
Mėgstamas žmonių
Pašnekovė prisipažino: fotografuotis nebūdavo lengva – tekdavo kurį laiką ramiai pastovėti ar pasėdėti. Vaikus tai erzindavo.
„Tėvelis turėjo akį, kaip sustatyti žmones fotografijai. Jis per akimirką viską surikiuodavo taip, kaip reikia. Gal todėl jis buvo klientų mėgstamas, jo savaitgaliai visada būdavo užimti. Paveiksluodavo daug įvairių švenčių. Dažniausiai – vestuves.
Kadangi fotoateljė buvo įkurta namuose, kur gyvenome, šeštadienio rytais mums būdavo liepiama kuo greičiau susitvarkyti, išplauti grindis, nes netrukus pradėdavo rinktis vestuvininkai. O mums, vaikams, būdavo be galo smagu stebėti tas šventiškas eisenas“, – pasakojo Marija.
Sugebėdavo įtikti
Pasak Marijos, tėvo aistra buvo portretinės nuotraukos. Jis labai atsakingai žiūrėdavęs į fotografavimą, turėjo savų paslapčių. Vėlesniais metais patirtimi K. Bužokas dalijosi su savo mokiniais.
„Dar ir dabar yra žmonių, kurie prisimena, kad jis net eilinės išvaizdos žmones sugebėdavo padaryti gražuoliais. Tai ypač svarbu būdavo moterims. Viena jo klienčių sakydavo, kad Bužoko fotografijose atrodo gražuolė, nors iš tikrųjų taip nėra. Jis visada sugebėdavo rasti tinkamą apšvietimą, rakursą – pavyzdžiui, žmogaus gamta neapdovanojo plaukais, tačiau tėvelio nuotraukose jis atrodo lyg su vešliausia „ševeliūra“, – tvirtino fotografo duktė.
Fotografas K. Bužokas sugebėdavo įtikti daugeliui savo klientų. Dešinėje: Marijos vaikystės nuotrauka. Nuotraukos iš Kosto BUŽOKO šeimos archyvo
Marija akcentavo: K. Bužokas savo mokiniams sakydavo, jog negalima žmogaus fotografuoti iš apačios.
„Tai aktualu ir šiandien, ypač kai paveiksluojami žmonės, esantys scenoje. Iš apačios visi atrodo daug pilnesni nei yra iš tikrųjų. Jei nori gražiai nufotografuoti žmogų, reikia prisiderinti prie jo ūgio, o ne „žiūrėti“ iš viršaus ar tuo labiau – iš apačios“, – tėvo patarimais dalijosi Marija.
Ne tik fotografas
Marija sakė, kad tėvelis daug kuo domėjosi, ne tik fotografavimu. Ne visi jo sumanymai būdavo įgyvendinti, dažnai – nuostolingi, dėl to ant jo labai pykdavo žmona Emilija.
Vienas iš tokių K. Bužoko sumanymų – prie namo užauginti gyvatvorę iš liepų. Jis liepaites karpė, formavo – gyvatvorė atrodė puikiai. Bet kol fotografas tvarkė viršūnes, šakas, liepos augino šaknis… Ir atėjo toks laikas, kai šaknys užėmė pusę daržo – niekas jame nebeaugo.
Garsusis Kryžių kalnas daugiau nei prieš pusšimtį metų. Nuotrauka iš Kosto BUŽOKO šeimos archyvo
Dar viena fotografo idėja buvo pasistatyti elektrinį malūną – kad vėjas suktų sparnus ir taip būtų gaminama elektra. Marija prisiminė, kaip tėvelis susipirko detales, išleido nemažai pinigų, bet sumanymo taip ir neįgyvendino.
Ir vis tik didžiausia mažeikiškio aistra buvo fotografija. Jis suvokė, kad tai – ne vienadienis dalykas.
„Tėvelis labai stebėjosi, kodėl žmonės nevertina to, ką turi, nesupranta, kad dabartis rytoj bus praeitis. Gal dėl to ir fotografija susidomėjo, kad liktų įamžinta praeitis ir taip būtų sustabdytas laikas“, – svarstė K. Bužoko dukra.
Auklėjo kalbėdamas
Marija prisiminė, kad tėvelis labai mėgdavo pakalbėti. Pagrindinė vaikų auklėjimo priemonė buvo pokalbis, kartais užtrunkantis net kelias valandas. „Beržinė košė“ ar diržas jam nebuvo priimtini.
Kai Marija tėvą supažindino su savo pirmuoju vyru, jis nevertino būsimo žento išvaizdos ar turtų, tiesiog paklausė dukters: „Apie ką tu su juo kalbėsi?“
„Tuomet šis klausimas man pasirodė keistas. Koks skirtumas, apie ką kalbėtis, svarbu – būti šalia mylimo žmogaus, jausti jį, kartu skraidyti padebesiais… Kaip vėliau paaiškėjo, šis tėvelio klausimas buvo svarbus ir net pranašiškas – ilgainiui supratau, kad nei pasikalbėti, nei patylėti neturėjome apie ką. Matyt, dėl to mūsų santuoka tęsėsi šiek tiek daugiau nei dvejus metus“, – pasakojo Marija.
Reikia gebėjimų
Marija prisipažino pati mėginusi fotografuoti, bet bandymai buvę ne itin sėkmingi.
„Tam reikia gebėjimų. Bandžiau įamžinti gražius gamtos vaizdus. Paprastai žiūriu – nuostabus vaizdas, nufotografuoju – nieko gero.
Prisimenu, kartą puoliau per griovį – norėjau nufotografuoti vidury lauko išaugusį „buntelį“ aguonų. Man jos pasirodė tokios įspūdingos, bet nuotraukose to įspūdžio nebeliko. Eilinis vaizdas ir tiek“, – prisiminė Marija.
Marijos teigimu, čia įamžinta vadinamojo Geležinio tilto statyba.Nuotrauka iš Kosto BUŽOKO šeimos archyvo
