Senų indų istorija

Kiekvienoj šeimoj rasi senų indų. Dažniausiai jie stovi nenaudojami, „dėl gražumo“, dėl sentimentų.
Kiek save pamenu, tiek atmenu ir keletą senų indų. Kaip supratau, jie nebuvo labai vertinami, bet visada buvo laikomi pagarbiai, lyg ir visiems „ant akių“. Neprisimenu, kad juos būtų kas žiūrinėjęs ir aikčiojęs – kokie jie nuostabūs… Melioracijai išvarius iš kaimo, iš senųjų namų jie buvo perkraustyti į naujus namus. Keitėsi baldai, bet indai ir naujoj sekcijoj garbingoje vietoje stovėjo.
Tik šeimoje apsigyvenus naujam žmogui, jie jam pasirodė kažkokie ne tokie, nepritinkantys ir jis vieną – ryškiai mėlyną stiklinį ketvirtainį indelį – išmetė, bet ne visai. Nusinešė į savo meistarnę ir pametė kampe.
Man mama tyliai paaiškino, kad taip negerai. Reikia tą indą atgal parnešti. Vėl padėjau į sekciją. Kiek kartų bandžiau tuos indus praktiškai naudoti: į stiklinį indą pyliau cukrų, dėjau saldainius, į baltą gulbę pyliau padažą… Jie niekur netiko ir nepritiko.
Kartą atėjo į galvą mamos paklausti, iš kur tie keisti indai pas mus atsirado. Nei jie gražūs, kad reikėtų vis saugoti, bet ir ne tokie, kad galėtum išmesti. Lyg nesinori jų rankose laikyti…
Štai ką išgirdau.
Ji augo Sedoje su dviem broliais. Kai prasidėjus karui buvo šaudomi žydai, jai buvo dvylika metų, broliams kiek daugiau – keturiolika ir šešiolika. Neliko žydų, bet liko jų tušti namai…
Žmonės nešė žydų turtą, parnešė ir broliai. Mama nevardijo, gal neatsiminė, kiek ir ko broliai parnešė, bet aiškiai pasakė, kad šitie daiktai priklausė žydams. Nekomentavo, neaiškino brolių elgesio, nepasakojo, kaip žydų turtą priėmė jos tėvai. O aš ir neklausinėjau, bet, ko gero, abi jautėm: negerai, kad šitie daiktai yra pas mus, kad nužudytų žmonių turtą tempti namo yra gėdinga ir baisu, kad šis faktas nepuošia mūsų giminės.
Papasakojau žydų daiktų istoriją vienam bendraamžiui, o jis, lyg nustebęs, lyg su pasididžiavimu pasakė: „O mes kokių porcelianinių servizų turėjom!“
Ko gero, daug kas turėjo, gal dar ir turi.
O gal jau atėjo laikas atiduoti tai, kas mums nepriklauso? Tiesiog atvežti į Mažeikių muziejų ar atiduoti Žydų muziejui Vilniuje. Juk svetimas turtas garbės neprideda. Gal tokiu būdu įvardiję, pripažinę gėdingus praeities įvykius tapsim doresni, gal net gyvenimas sėkmingiau klosis…

Genoveita GRICIENĖ