Senų nuotraukų paroda Grūstėje: netradicinė vieta, svarbi priežastis

Per Šv. Marijos Magdalenos atlaidus į Grūstę susirinkę žmonės galėjo apžiūrėti ant kapinių zomato (mūrinė ar akmeninė bažnyčios, kapinių tvora – red. past.) eksponuojamą senų nuotraukų, surinktų iš kaimo žmonių albumų, parodą.

Vieta pasirinkta neatsitiktinai – per atlaidus į Grūstę suvažiuoja kraštiečiai aplankyti savo artimųjų kapų, tai buvusių ir esamų kaimo gyventojų susitikimo laikas ir vieta.
Yra vilties, kad ši paroda taps svarbiu žingsniu siekiant išsaugoti grūstiškių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, istorinę atmintį ir atves iki knygos – Grūstės kaimo ir jo žmonių istorijos.

Jau susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri rūpinsis knyga. Paroda Grūstėje surengta šių žmonių pastangomis ir lėšomis, visi jie vienaip ar kitaip yra susiję su šiuo kaimu.
Su grupės nariais per atlaidus ir kalbėjausi.

„Visas kaimas – kaip mano namai“

Audrius GINEITIS:
– Renkant nuotraukas, buvo smagu pabendrauti su senesniais žmonėmis. Jie gerai prisimena, kas nuotraukose. Nemažai fotografijų kartodavosi – pas skirtingus žmones rasdavome tų pačių. Visi noriai dalijosi jomis, tik gaila, kad jaunesni nebežino, kas čia įamžinta. Bet kai peržiūri daug nuotraukų, imi pats atskirti, prisimeni kitų žmonių pasakytus vardus, pavardes. Pasidaro įdomu, lyg koks detektyvas.
Esu baigęs Sedos vidurinę mokyklą. Mokiausi joje nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Studijų metai praėjo Vilniuje. Baigiau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Pradėjau tarnybą Karinėse oro pajėgose, kur tarnauju iki šiol. Mano žmona – iš Renavo. Grūstė ir Renavas istoriškai labai susiję.
Gyvename Šiauliuose, į kaimą grįžtame dažnai. Grūstėje mane visi pažįsta ir aš visus pažįstu.

Visas kaimas – kaip mano namai. Jaučiuosi čia labai gerai.
Visa mūsų šeima yra įpratusi leisti savaitgalius ir atostogas kaime. Paveldėjau savo senelių sodybą Grūstėje. Ten auginame danielius. Juos prižiūri sodyboje gyvenantis mano dėdė. Gaila, kad tėvai, seneliai ir žmonos mama jau ilsisi Grūstės kapinėse.

Grįžę į kaimą apsistojam žmonos gimtinėje Renave pas bočių (taip vadiname žmonos tėtį).
Norisi, kad apie garbingą Grūstės kaimo istoriją sužinotų daugiau žmonių. Kad sediškiams Grūstė nebūtų tik kapinės, o mažeikiškiams neasocijuotųsi tik su prekybos centru.
Neabejoju, kad pasiseks. Svarbu, kad tik noras nedingtų. Svarbu kažką daryti, o ne verkšlenti, kad nėra pinigų ir viskas blogai. Mūsų vaikai jau klausinėja, kokia ta knyga bus, kiek puslapių, ar daug bus nuotraukų, ar brangiai kainuos…

„Susidomėjimas buvo didelis“

Kristina MAJAUSKYTĖ:
– Rengiant parodą labiausiai nustebino tai, kad nuotraukų žmonės turi gana daug. Man labiausiai įsiminė vestuvių ir mokyklos nuotraukos. Vestuvių nuotraukose labai įdomiai atrodydavo piršliai – su keistomis ir įspūdingomis kepurėmis. O mokyklos nuotraukos mielos širdžiai, nes pati užaugau toje troboje, kur buvo paskutinė Grūstės kaimo mokykla.

Per atlaidus vaikštant ir žiūrint į eksponuojamas nuotraukas patiko stebėti žmones: kaip jie reaguoja į vieną ar kitą fotografiją, pasiklausyti komentarų ar pasakojimų šalia stovinčiajam. O susidomėjimas buvo didelis. Net „kamščiai“ tako praėjime susidarydavo.
Po mokyklos baigimo išvažiavau mokytis į Kauną. Po to dar trejus metus teko pagyventi Klaipėdoje. Tada – į Mažeikius. Man reikia žemės ir žolės, didmiesty gyventi nenorėčiau.

Į savo kaimą grįžtu dažnai – maždaug kartą per savaitę. Čia gyvena tėvai ir močiutė.
Prie parodos ir knygos idėjos prisidėti mane pakvietė Audrius. Kaip savam kraštiečiui atsakysi? Man visada patiko istorijos pamokos mokykloje, o čia – savotiškas prisilietimas prie praeities.
Neabejoju, kad padarysime, ką sumanę. Turi pasisekti, jei jau pradėjome. Tikiuosi, kad šia mintimi apie knygą susidomės buvę ir esami grūstiškiai, jų vaikai, anūkai, proanūkiai.

„Grūstė buvo, yra ir bus šalia“

Jolanta STANIENĖ:
– Džiaugiuosi surinktomis nuotraukomis. Labiausiai jose nustebino grūstiškių pasitempimas, gebėjimas pasipuošti, švęsti gyvenimą.
Grūstė buvo, yra ir bus šalia – tai mano tėviškė, čia mūsų giminės susirinkimo vieta, kapinėse mano artimieji palaidoti… O aš gyvenu Sedoje.

Man, grūstiškei, garbės reikalas prisidėti prie knygos išleidimo: laiku, energija ir finansais.
Tikiu, kad knyga bus ne tik vartoma, bet ir skaitoma. Bus svarbi mano vaikams.
Suprantu: tam, kad ji būtų skaitoma, dar turime daug darbo įdėti. Kiekvienas pagal savo išgales prisidėsime. Žinau, kad Grūstės žmonės nuoširdūs, atviri ir tvirti. Tikiu jais ir pasitikiu. Nuo seno viską savo sugebėjo turėti, tai turės ir šį paminklą, skirtą visam kaimui, – knygą su daug nuotraukų.

Stasys GRAMALIAUSKIS:
– Nustebino žmonių geranoriškumas, jie noriai dalijosi senomis fotografijomis ir prisiminimais. Rinkdamas nuotraukas tikrai daug sužinojau apie buvusį žmonių gyvenimą. Apie jų šventes, apie laidotuvių papročius. Supratau, koks gražus, nors tarpais ir labai sunkus, buvo gyvenimas kaime. Koks varganas mokinių drabužėlis, kiek reikėjo pasistengti, kad vaikai nebūtų basi…
Baigęs Sedos vidurinę gyvenimui pasirinkau Mažeikius. Taigi nuvažiavau tik dvidešimt kelis kilometrus nuo savo kaimo. Į Grūstę atvažiuoju labai dažnai, aplankau savo artimųjų ir giminių kapus. Smagu, kad Grūstėje dar šiandien gyvena pusseserė su vyru – Ona ir Juozas Mickai.

Įdomu ir smalsu buvo prisidėti prie šio gražaus ir prasmingo sumanymo, nes iš ten yra mano šaknys: gyveno probočiai, bočiai, tėvai. Nuo mažens su tėvu važiuodavau į Grūstės malūną, nes ten jis dirbo gizeliu (padėjėju – aut. past.).
Ir šiandien Šv. Magdalenos atlaidai – didelė šventė, metų įvykis. Jie suveda gimines, leidžia susitikti, pabūti, pabendrauti.
Tikiu, kad mūsų pastangos nenueis veltui. Ir išleistą knygą apie Grūstę skaitys mano vaikai ir anūkai. Juk sakoma, jei netikėsi, tai nieko ir nebus, o aš tikiu. Man savotiška garbė būti tarp tų, kurie dirba Grūstės naudai. Kai tikslas geras, didelis ir svarbus, būtinai pasiseks.

„Gal dar Daugiau atsiras bendraminčių?“

Aurelija KALINAUSKAITĖ
– Renkant nuotraukas apie Grūstę ir buvusius grūstiškius, mane aplankydavo toks keistas jausmas, lyg niekada ir nebuvau iš čia išvažiavusi. Nusikeli į vaikystę… Vartant senus albumus, išgirsti čia gyvenusių žmonių istorijas, pasakojimus, prisiminimus – tai labai įtraukia.
Aš toli nepabėgau, tik 100 kilometrų, į Klaipėdą. Ten gyvenu ir dirbu mėgstamą darbą. Maždaug kartą per mėnesį grįžtu į Sedą, čia gyvena mano tėvai. Vis dar turime sodybą pačioje Grūstėje.
Bus matyti, kaip čia viskas seksis… Po parodos gal dar daugiau atsiras bendraminčių?

Žaneta GINEITIENĖ
– Grūstės kaimas man niekada nebuvo svetimas – mano tėvai Bronislava ir Jonas Zoniai devynerius metus čia gyveno. Tik aš gimiau jau Renave.

Kai buvau maža, Grūstė man buvo tik kapinės. Dažnai ten važiuodavome tvarkyti šeimos ir kitų artimųjų kapų. Žinoma, didelė šventė buvo ir Šv. Marijos Magdalenos atlaidai. Prisimenu: tai ne tik susitikimas su giminaičiais, bet ir proga prisipirkti kuo skanesnių pypkų ir būtinai kokią gražią grandinėlę su pakabuku…
Ištekėjau už grūstiškio. Namuose dažnai mano tėtis pašneka su Audriumi apie seniau gyvenusius ir dabartinius grūstiškius. Maniau, kad tikrai neblogai Grūstės gyventojus ir aš pažįstu. Bet kai pradėjome rinkti medžiagą knygai apie kaimą, supratau, kad pažįstu tik mažą dalelę grūstiškių. Įdomu apie juos daugiau sužinoti iš senų fotografijų ir pasakojimų. Džiaugiuosi, kad ir aš turiu galimybę prisidėti prie šio kaimo įamžinimo išleidžiant knygą.
Darbo dar daug, bet tikiu, kad mūsų komandai su aplinkinių palaikymu pavyks.

Autorės P. S.
Ir aš tikiu, kad pavyks išleisti rimtą, solidžią knygą, kur sudėsime ne tik mūsų surinktą medžiagą, bet ir istorikų, kraštotyrininkų straipsnius. Tuo labiau, kad proga tinkamam paminėjimui artėja – kitais metais Grūstės kaimui bus 770 metų.
Genoveita GRICIENĖ
(iniciatyvinės grupės narė)
Nuotr. iš iniciatyvinės grupės archyvo