Šiemet, balandžio 21 d., Žemalėje vyko pagrindinis Mažeikių rajono renginys, skirtas Tarptautinei paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienai. Jo metu iškėliau idėją, kad Žemalė, kaip išskirtinė istorinė vietovė, verta turėti herbą. Gegužės 19 d. mintimis, koks jis galėtų būti, pasidalijau su „Santarvės“ skaitytojais ir paraginau kitus siūlyti savo variantus, kad žemališkiai turėtų iš ko pasirinkti ir vietovei būtų sukurtas solidus, geriausiai ją atspindintis pagrindinis simbolis, o laikraštis taptų šių idėjų aptarimo vieta.
Džiugu, kad savo herbo variantą žemališkiams pasiūlė Laima Skabickienė, jos mintys paskelbtos birželio 15 d. „Santarvėje“.
Prieštaravimų nekilo
Jau po pirmos publikacijos susisiekiau su Heraldikos komisija ir Žemalės bendruomenės pirmininku Pauliumi Pocevičiumi. Komisijai nusiunčiau pirmo straipsnio fotokopiją. Dar paklausiau, kiek laiko užima pats herbo kūrimo procesas.
Buvo gautas atsakymas, kad Heraldikos komisija pritartų pasiūlytos idėjos (skydo spalva juoda, o heraldinė figūra vilkas – sidabrinis) tolesnei plėtotei, o herbo kūrimo procedūra užtrunka nuo dviejų iki keturių mėnesių. Tai priklauso nuo dailininko, kuriančio herbą, profesionalumo šioje specifinėje srityje.
Heraldikos komisija taip pat atkreipė dėmesį, kad seniūnijos centras Šerkšnėnai neturi savo pagrindinio vietovės simbolio. Pagal Lietuvoje priimtus heraldikos principus, jiems, kaip žemiausiam valstybės administraciniam vienetui, priklauso pirmumo teisė į herbą.
Žemališkiai neliko abejingi iškeltai minčiai. Jie ne tik pritarė, kad vietovei reikėtų turėti savo herbą, bet jų bendruomenės pirmininkas P. Pocevičius šį klausimą aptarė ir su Šerkšnėnų seniūne Alina Čekiene. Ji, anot pirmininko, neprieštarauja žemališkių norams.
Pasirodžius L. Skabickinės straipsniui, kuriame siūloma ir argumentuotai pagrindžiama idėja, kad Žemalės herbo skydas turi būti juodas, o jame pavaizduotas sidabrinis arba auksinis baltiškasis žemės simbolis, jį taip pat nusiunčiau Heraldikos komisijai. Ji pritarė, kad kuo bus didesnis pasirinkimas, tuo lengviau bus žemališkiams nuspręsti, ką rinktis.
Būtų gražu, kad ir kiti „Santarvės“ laikraščio skaitytojai, mūsų krašto žinovai, taip pat siūlytų savo idėjas dėl Žemalės herbo.
Šerkšnės mįslė
Atsižvelgiant į Heraldikos komisijos priminimą, kad Šerkšnėnų seniūnijos centras neturi herbo, reikia galvoti, koks pagrindinis simbolis labiausiai atspindėtų šį administracinį centrą.
Šerkšnėnai neturi turtingos istorinės praeities ir atsigręžti į ją nėra prasmės, todėl reikia ieškoti kitų variantų. Nekyla abejonių, kad vietovardis yra kilęs nuo Šerkšnės upės pavadinimo. Ji išteka iš didžiausio mūsų rajone Plinkšių ežero. Kiek suprantu, jis kadaise yra buvęs didesnis.
Agronomas Pranas Žiogas, mokęsis buvusiame Plinkšių žemės ūkio technikume, kartą man papasakojo įdomią istoriją, kad grafas Pliateris, norėdamas padidinti žemės plotus, nusprendė nuleisti dalį ežero vandens. Pirma buvo iškastas kanalas į Domiją, kuri įteka į Sruoją, o ji – į Varduvą. Dar prieš trisdešimt metų vietomis yra tekę matyti kanalo fragmentus.
Bronius Kviklys apie tai savo sudarytoje knygoje „Mūsų Lietuva“ užsimena: „Seniau Domija jungė ežerą [Plinkšių] su Varduva, dabar tos jungties nebėra.“
P. Žiogas aiškino, kad efektas buvęs, bet ne toks, kokio tikėtasi. Tada buvo nutarta perkasti kalvą, skyrusią Plinkšių ežerą nuo Šerkšnės.
Dabartinės upės ištakos iš ežero tikrai labiau panašėja į kanalą nei į natūralią vagą. Tiesa, rimtuose geografiniuose leidiniuose rašoma, kad Šerkšnė išteka Telšių rajone. Tik jos dalis iki įtekėjimo į ežerą yra vadinama Markija.
Gal vis dėlto pasakojimas yra realus ir iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie dvi atskiras upes, o ne skirtingus jos vardus? Šerkšnė kelionę baigia savo vandenis atiduodama Ventai. Jei Plinkšių ežeras yra didžiausias rajone, tai Šerkšnė – didžiausia seniūnijos upė.
Sidabro snaigė ir upė
Suprantama, kad mums svarbus yra vandenvardis, suteikęs seniūnijos centrui pavadinimą, kuris kilęs nuo žodžio šerkšnas.
Hidronimai yra mažiausiai kintantys ir dažniausiai seniausi vietovardžiai. Šerkšnas asocijuojasi su pūkuotomis, baltai medžių šakas aptraukiančiomis ir saulės šviesoje žėrinčiomis mažomis snaigėmis. Jos ir pasufleruoja, kad Šerkšnėnų pagrindiniam simboliui viena heraldinė figūra galėtų būti balta snaigė.
Kadangi heraldikoje tokios spalvos nėra, tai ją pakeistų sidabras. Šerkšnas susidaro dažniau ten, kur yra vanduo. Šiuo atveju jo kaltininkas yra upė. Todėl herbo papėdėje norėtųsi ir sidabrinės banguojančios juostos.
Kadangi Šerkšnėnų seniūnijoje telkšo didžiausias rajono ežeras, tai skydo spalvą reikėtų imti tamsiai mėlyną. Ji puikiai sietųsi ir su rajono centro – Mažeikių – herbu. Jo mėlyna skydo spalva buvo pasirinkta pabrėžiant, kad miestas yra įsikūręs prie Ventos upės.
Simboliška, kad Šerkšnė taip pat įteka į Ventą, o Šerkšnėnai priklauso Mažeikių rajonui. Heraldiškai galima upę ir snaigę vaizduoti ir aukso spalvos. Bet atrodo, kad sidabras šiuo atveju atrodytų solidžiau. Juolab kad heraldikoje sidabras yra taip pat siejamas ir su vandeniu.
Heraldikoje prasmę turi ne tik heraldinės figūros, bet ir spalvos bei metalai. Mėlyna spalva – tai ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo ir sąžiningumo spalva. Ji taip pat yra siejama su vienu iš pagrindinių mūsų elementų – oru, dangumi. Sidabras heraldikoje dar reiškia ir turtą, dorumą, skaistumą, nekaltybę.
Per siūlomą spalvą ir metalą seniūnijos herbas nepaliktų nuošalyje nei Plinkšių, nei Žemalės, nei Rubikų, tai yra stambiausių seniūnijos gyvenviečių.
Administracijos centras, turįs savo herbą
Tiesa, Mažeikių rajone savo herbo dar neturi Reivyčių seniūnija, bet jos centras faktiškai yra integruotas į Mažeikių miestą, o istorinė vietovė Leckava yra susikūrusi įdomų herbą su liepsnojančiu feniksu. Taip tikimasi, kad Leckava vėl kada nors prisikels iš pelenų, kai buvo svarbus prekybos su Kuršu centras.
Gal Reivyčių seniūnijai ir nėra tikslinga turėti atskiro savo herbo. Suprantama, kad tai vietinės bendruomenės apsisprendimo reikalas.
Sovietiniais laikais sąmoningai buvo statomos naujos gyvenvietės, kurios neturėtų savo gilių istorinių šaknų, jose nebūtų bažnyčios. Todėl Šerkšnėnų iškilimą lėmė ne tik gera geografinė padėtis (gyvenvietė įsikūrusi seniūnijos centre ir prie svarbaus kelio Plungė–Mažeikiai), bet ir subjektyvios priežastys.
Šerkšnėniškiai, sukurdami savo herbą, savotiškai grąžintų istorinę pagarbą Žemalei. Įdomu, kad ir pats Šerkšnėnų seniūnijos pastatas bei jo tvarkinga aplinka prašosi herbo. Jis puikiai komponuotųsi antrame aukšte, virš pagrindinio įėjimo stogelio, ant aklinai uždengtos laiptinės sienos.
Aišku, kad ir prie kelio Mažeikiai–Plungė, esantį meninį akcentą – stogastulpį – reikėtų papildyti herbu. Jis rodytų, kad Šerkšnėnai yra ne šiaip gyvenvietė, bet ir administracijos centras, turįs savo herbą.
Žemalė savo pagrindinį simbolį kurtųsi kaip išskirtinė istorinė vietovė. Jų herbai vienas kitam neprieštarautų.
Ir dar. Žemališkiams šie metai pasipildė dar viena žymėtina data. Amžinybėn iškeliavo iškili asmenybė – žurnalistas, kraštotyrininkas, ne vienos knygos autorius ir sudarytojas Leopoldas Rozga. Jis savo darbais garsino Akmenės kraštą, bet jo gimtinė yra Žemalė.
Povilas Šverebas
Autoriaus nuotr.
