Kažkoks keistas prabudimas naktį: lyg ir niekas nežadina, kaimynystėje tylu ir ramu, iš kažkur gretimame name sklindanti muzika jau nebe naujovė: net žinai, kokia daina tavęs laukia po buvusiosios. Bet jei nori miego, ta kaimynystės diskoteka jau tapusi tokia įprasta, kad kartais be jos gal ir nebeužmigtum. Gerai įpusėjus nakčiai baigiasi ir ji…
Per langą matau keletą daugiabučių namų: visų jų gyventojai, išskyrus vienintelį langą, miega. Taip ir norėtųsi pamatyti, kas ten, už tų užuolaidų, vyksta: gal kažkas geria kavą, rūko, sėdi prie kompiuterio ar tiesiog skaito. Nenoriu pasirodyti senamadiškas, bet už užuolaidų esantys ta ar tas skaito laišką, kuris sėkmingai pasiekė adresatą. Taip sakau todėl, kad kažkurią dieną kaimynė pasakojo pašto dėžutėje radusi pranešimą apie registruotą laišką.
Viskas lyg ir gerai, laiškas adresuotas ne kaimynei. Moteris parašė ant pranešimo, kad toks žmogus čia negyvena, bet tas pranešimas prabuvo laiptinėje vos ne dvi savaites, o paskui atsidūrė laiptinės prieangyje… Taigi, kažkas kažkam rašė ir siuntė laišką, kuris adresato taip ir nepasiekė.
Kažin kiek tokių laiškų adresato nepasiekia, bet mano galva, jei laiškas yra registruotas, tokias paslaugas atliekančios įmonės darbuotojai turėtų pasirūpinti, kad laiškas tikrai būtų atiduotas tam, kam nurodyta, o ne liktų mėtytis kažkieno laiptinėje.
Tikriausiai visi pastebite, kad artėja ruduo: naktys daug šaltesnės, netrūksta lietaus, neliko nė dešimties dienų ir vaikai vėl pasipils į darželius ar mokyklas.
Šiemet rugsėjo 1-oji – sekmadienis, bet, kiek žinau, vaikai mokyklose bus laukiami, nes tai yra šventinė Mokslo ir žinių diena, pamokos, kiek suprantu, tikrai nevyks. Kažkaip keista klausytis, kad už tą šventinę dieną pedagogams reikia sumokėti. Nesuprantu tokios pozicijos: negi nieko nebegalime padaryti už paprasčiausią „ačiū“, juolab kad tą dieną tikrai niekas nepersidirba, o į mokyklą ateina kaip į šventę.
Ruošdamasi naujiesiems mokslo metams mano pažįstama jauna mama keiksnoja turguose dirbančius prekybininkus. Pasak jos, jie prekiauja tik iki šešių vakaro, tad ji po darbo nebespėjanti turgelyje apsilankyti ir nupirkti vaikams mokyklai reikalingų prekių. Moteris mano, kad bent pusę mėnesio iki rugsėjo 1-osios turgininkai galėtų padirbėti ilgėliau: taip būtų naudingiau ir jiems patiems, ir jų priekių ieškantiems žmonėms.
Artėjant rudeniui, savo gėrybes mums pažėrė sodai ir daržai: jų netrūksta ne tik parduotuvėse, bet ir laikinuose valandiniuose turgeliuose. Žmonėms tai tikrai patogu: nemanau, kad kainos didesnės, bet kad prekės šviežios ir „iš pirmų rankų“ – faktas.
O viena geltonus slyvukus pardavinėjanti močiutė net receptą papasakojo, kaip iš jų pasidaryti gardžios uogienės: slyvukus išvirti, pertrinti per kiaurasamtį ir sumaišyti su arbūzo minkštimu, po to pakaitinti iki užvirimo ir sudėti į stiklainius – ir pigu, ir greitai, ir skanu.
Dabar pats metas rinkti miško gėrybes – grybus. Ką tik per televiziją žiūrėjau laidą, kurioje žmonės buvo klausinėjami, ką jie žino apie šį miškų turtą. Pasirodo, kad grybai yra ir augalai, ir daržovės, dauginasi panašiai kaip medūzos ar net iš kirmėlių.
Klausaisi ir negali atsistebėti, kokie kūrybingi yra mūsų tautiečiai ir kiek daug žino apie, atrodo, visiems gerai pažįstamą miško dovaną.
Vakar minėjome Baltijos kelio dieną: atrodo, kiek čia seniai visi stovėjome susikibę už rankų ir jautėme savotišką Baltijos šalių vienybę. Rytoj šv. Baltramiejaus diena, kuomet įprasta atsisveikinti su išskrendančiais gandrais.
Tikiuosi, kad šis savaitgalis bus ramus ir turiningas.
sisbeitauskas@santarve.lt
Ką reiškia ” juolab kad tą dieną tikrai niekas nepersidirba, o į mokyklą ateina kaip į šventę”. Tą šventę mokytojas turi sukurti: na kad ir gražių žodžių pasirinkti, nors to per mažai. Gal tamsta jų sugalvotum? Bet žinau, kad nebus padaryta už ačiū. O gal šitą straipsnį tamista veltui parašei?
Kažkodėl visada atrodo, kad kito darbas labai jau lengvas.