Rytoj – Verbų sekmadienis, o tai reiškia, kad po savaitės sulauksime svarbiausios pavasario šventės – Velykų. Prieš akis – rimties, susikaupimo, maldos laikotarpis, kurio metu turėtume ruoštis didžiajam Prisikėlimui. Iš kapo duobės prisikelia ne tik Kristus – su juo naujam gyvenimui, atsinaujinimui, sielos nuskaidrinimui turime prisikelti, pabusti ir mes.
Su Velykomis į žemę ateina tikrasis pavasaris, o nuo rytojaus – Verbų – turėtume ruoštis jį pasitikti. Ir ne tik dvasiškai, kaip tai daro krikščionys, bet ir tvarkydami savo namus, aplinką, visa, kas mus supa.
Smagu žiūrėti, kad tvarkosi ne tik gyventojai, bet kai kur gatves verčia ir statybininkai. Šį kartą jie užgriuvo Naftininkų gatvę ties renovuojamu Kultūros centru. Kai kam gal tai kiek ir nepatogu, bet šiek tiek pakentėję šia gatvės atkarpa, kaip ir kitomis atnaujintomis gatvėmis, tik džiaugsimės.
Atnaujinamais šaligatviais ir kiemais džiaugiasi tiek senamiesčio, tiek kai kurių mikrorajono gatvių gyventojai: po namų renovacijos tvarkomi ir keli tos pačios Naftininkų gatvės kiemai. O tiems, kurių namai taip ir liks statybininkų nepalytėti, teks tenkintis senais ištrupėjusiais šaligatviais, gatvelių duobėmis, žodžiu, visu tuo, kas buvo iki šiol.
Gaila, kad tokia tvarka yra bene didžiojoje miesto dalyje – kas ten žino, kas ir kada teiksis tuos šaligatvius ir gatveles bent kiek aplopyti, o gal jie taip ir liks likimo valiai. Pasiaiškinimas vienintelis – trūksta pinigų. Ir nieko čia nepadarysi – trūksta tai trūksta. Vienintelė viltis – gal padėtis kiek pasikeis perstumdžius kėdes mūsų Savivaldybės taryboje? Bet nelabai tikisi – pagrindinės kėdės jau pradeda pridžiūti prie valdžios sėdmenų, o kai negali atsikelti nuo kėdės ir pasižvalgyti po miesto, kitų rajono gyvenviečių gatveles, pabendrauti su žmonėmis – kokių pertvarkų gali imtis?
Atrodo, tiek nedaug tereikia. Tos pačios Naftininkų gatvės 20-ojo namo gyventojai skundžiasi, kad prie jų namo niekas nesutvarko pasenusių medžių. Žmonės dėl to kreipėsi į seniūniją, bet niekas nepasikeitė – iš laikraščio sužinojo, kad tuos medžius apžiūrėjusi komisija nusprendė: medžiai gali augti toliau ir jų šalinti negalima. Gyventojai stebisi: niekas niekada čia nematė jokios komisijos, niekas su jais nesikalbėjo ir neklausė jų nuomonės. Gal ta komisija tiesiog pro mašinos langus įvertino situaciją ir priėmė tokį sprendimą? Taip mąsto to namo gyventojai. Kita vertus, medžius įvertinti reikėtų vasarą, kada jie išskleidžia lapus: pasak žmonių, pusė tų medžių šakų yra nudžiūvusios ir seniai nebežaliuoja, tad jei jau medžiai tinkami toliau augti, kodėl nepasirūpinama nudžiūvusių šakų genėjimu? – nieko nesuprasdami gūžčioja pečiais gyventojai.
Čia gyvenantys žmonės teigia, kad medžiai sodinti tada, kai buvo pastatytas namas. Ir sodino juos ne kas kitas, o jie patys, tad apie medžių vertę nelabai išmanė – kokius turėjo, tokius ir pasodino. Bet jie, skirtingai nei specialistų ir žinovų pasodinti ąžuolai V. Burbos gatvėje, prigijo. Bet po keturiasdešimties metų jie prarado savo žavesį ir grožį. Tad suprantama, kodėl žmonės pageidauja kitokios žalumos. O jos, kaip ir kituose daugiabučių namų kiemuose, vis mažiau – turtingi kaimynai ar jų svečiai stato automobilius ant šaligatvių, žmonės nebeturi kur vaikščioti, tad yra priversti mindyti gėlynus.
Tuos nedrausmingus vairuotojus galima greitai sudrausminti: užfiksuoti ant šaligatvio ar žaliojoje vejoje pastatytą automobilį kad ir mobiliuoju telefonu ir nusiųsti į policijos komisariatą arba tiesiog informuoti apie tai pareigūnus.
Prakalbus apie uniformuotus žmones, į galvą dingtelėjo mintis apie privalomąją karinę tarnybą ir ketinimą jon šaukti mūsų jaunimą. Ta mintis man atrodo nebloga todėl, kad kariuomenėje vaikinai, (gal ir merginos?) įgis pagrindų, kaip elgtis su ginklu, išmoks bent kiek rikiuotės elementų, suvyriškės, sustiprės, įpras prie tvarkos ir drausmės. O gal pasikeis ir kai kurių jaunuolių požiūris į pareigą tėvynei, savam kraštui ir žmonėms? Kiek teko bendrauti su jaunais žmonėmis, daugeliui iš jų nerimą kelia tėvų, senelių pasakojimai apie tuos laikus, kai tarnaujant sovietinėje armijoje iš naujokų tyčiodavosi vadinamieji „seniai“, kurie baigiantis tarnybai jausdavosi kaip ereliai ir prisigalvodavo visokių būdų, kaip naujokus pažeminti ir sumenkinti. Dabar, kai tarnyba mūsų kariuomenėje netruks nė metų, gal visi bus lygūs ir patyčių nebesiras?
Nepamirškit, kad šią naktį privalome į priekį pasukti savo laikrodžių rodykles – prasideda vasaros laikas. Patinka jis ar ne, mūsų niekas neklausia: kažkas kažkada šią nesąmonę sugalvojo, o dabar jau lyg ir neturime kur dingti – esame Europos Sąjungoje ir privalome su ja žygiuoti koja į koją. Būtų gerai taip žygiuoti ir atlyginimų atžvilgiu, ar ne?
Dar kartą primenu, kad rytoj – Verbos, tad nepamirškit susirišti puokščių iš žalumynų ir nueiti į bažnyčią.
sisbeitauskas@santarve.lt
