Šiauliai – visai neblogas miestas

Nežinau, ar kam labai įdomu, bet noriu pasidžiaugti – vėl buvau Šiauliuose. Ir važiavau jau ne  traukiniu, o automobiliu – su draugiška ir miela kompanija. Šį kartą mano tikslas buvo ne „Saulės miestas“ ar šiaulietiškas „Akropolis“, o renginys to miesto arenoje, kurioje koncertų metu telpa pusaštunto tūkstančio žmonių.
Beje, neslėpsiu, kad prieš šį renginį aplankėme ir abu šiame mieste esančius didžiulius prekybos centrus. IR KĄ JŪS MANOTE? Pastebėjau, kad viename jų akcijos, skelbtos vasarą, tebėra iki šių dienų: pasirodo, taip prekybininkai vilioja pirkėjus, tos nuolaidos tikriausiai būna visus metus. Konkrečiau? „Akropolyje“ sidabro gaminiai tiek vasarą, tiek dabar tebepardavinėjami su ta pačia 50 procentų nuolaida, o kuprinės, kurią pirkau vasarą, kaina tame pačiame prekybos skyriuje buvo dar mažesnė. Tad baltai pavydėjau draugui, kuris kuprinę nusipirko beveik penkiasdešimčia litų pigiau. Tiesa, šį kartą tame prekybos pasaulyje pasiklydome ir neberadome tos vietos, per kurią įėjome, tad išėjus teko vos ne visą pastatą apeiti, kol suradome savo važiuojantį kilimą. Perspėju – visuose Šiaulių prekybos centruose labai šilta, tad įėję į juos, drabužius, žinoma, viršutinius, palikite drabužinėse – taip paskui, išėję į lauką, nepasigausite bronchito ar kitokios „kvarabos“.
Seniai bebuvau matęs tokį žmonių šėlsmą, koks praėjusio šeštadienio vakarą buvo Šiaulių arenoje. Ten žiūrovus audrino senos, bet niekada nenusibostančios Džordanos Butkutės atliekamos dainos. Jos vėl prisikėlusios gyventi iš naujo, žiūrovai moka jų žodžius, tad dainininkei reikėjo tik jiems vadovauti. Sunku pasakyti, kas tą vakarą kėlė daugiau emocijų: ar pačios dainos, ar scenos dekoracijos ir šviesos efektai su ugnies ir fejerverkų priemaišomis, kurių, įvairių įvairiausių, buvo daugybė. Nenorėčiau sutikti su skeptikais, kalbėjusiais, kad naujos Džordanos dainos prastos, o pati dainininkė mažai bendravo su tauta – mano nuomone, kai kurios naujos dainos buvo net geresnės už senąsias, tik reikėjo atidžiai klausytis jų žodžių – jas dainuojant tikrai nepašėlsi, nes nieko negirdėsi. O dainininkės bendravimo su publika tikrai užteko – juk ne kalbų klausytis susirinkome.
Nustebino ir tai, kad arenoje buvo nemažai mažeikiškių – tada kažkaip jaukiau jautiesi – vis savi, o ne svetimi. Žodžiu, jei dar turite galimybę, pasinaudokite proga ir į tą koncertą nuvažiuokite – tikrai nesigailėsite. Gaila, kad dabar jau tektų važiuoti labai toli: kiek žinau, Džordana šįvakar drebins Kauno „Žalgirio“ areną, o kitą šeštadienį dainininkės laukia panevėžiečiai. Kas ten žino, gal ji dar sugalvos pasivažinėti ir po kitus miestus – pinigėliai juk niekam ne pro šalį, bet mus tikriausiai aplenks, nes šiuo metu neturime normalios salės – didžioji kultūros centre jau renovuojama. O gal dainininkė nepatingės padirbėti vasarą ir surengs koncertų po atviru dangumi – žinoma, tokių efektų nebepamatytume, bet laiką vis tiek praleistume gerai. Tų „gal“ – daugybė, tad tikėkimės, kad bent vienas virs tikrove.
Beje, ar pamenat – vasarą Šiauliuose buvau nusipirkęs keturis teleloto bilietus? Tada nieko nelaimėjau, o laimėjo net du mažeikiškiai, pirkę bilietus čia pat, Mažeikiuose. Bilietą Šiauliuose vis dėlto nusipirkau – maža kas. Ir tas „maža kas“ buvo teisingas sprendimas – nežinau po kiek laiko, bet dabar laimėjau net aštuonis litus! Pasisekė su įstrižainėmis. Ir čia vienas patarimas – nepasitikėkite savo akimis, nes aš to bilieto su aštuoniais litais vos nenušveičiau į šiukšliadėžę. Kai tikrinau bilietą laidos metu, nežinojau, kad laiku neužbraukus kampų, paskui dar galima laimėti įstrižaines. O jos, pasirodo, buvo: kažkokia nuojauta sakė, kad bilieto nereikia išmesti, kad reikia dar pasitikrinti. Ir nuojauta neapgavo! Vis dėlto visai neblogas miestas tie Šiauliai.
O Mažeikiuose – nyku. Laimė, kad dar nematyti sniego ir šlapdribų, jų nekenčiu labiausiai. Niekada nepatiko ir lapkričio mėnuo. Šiemet jis kiek kitoks, bent jau kol kas. O šiaip ta užgriūvanti tamsa nuteikia nekaip: jau šaltoka ir nejauku. Šiandien naujojoje bažnyčioje – Mažeikių festivalio baigiamasis koncertas. Tad jei kam norisi niūrią dieną praskaidrinti, nueikit – šviesos šiuo metu tikrai trūksta.
Kalba, kad jau kitą savaitę atidarys Žemaitijos gatvės „Maximą“ – dar viena šviesi ir šilta vietelė mikrorajone. Jei nieko neperki, tai bent pasivaikščioti gali. Pro lango kampelį matyti, kad tarp jau išdėliotų prekių šviečia didžiuliai stendai su akcijos ženklu. Gaila, kad iš ryto reikia eiti į darbą – tai gerąsias akcines prekes išgaudys daug laiko turintys mažeikiškiai, o daugiausiai jo, žinoma, turi senjorai.
Lauke prie tos parduotuvės ant naujo asfalto išdažyta labai daug automobilių statymo vietų neįgaliesiems. Vis prisimenu vaizdelį, matytą senamiesčio Laisvės gatvėje, kaip į neįgaliesiems skirtą vietą savo prašmatnų baltą automobilį pastatęs jaunas vyrukas, visai nepanašus į gyvenimo nuskriaustą žmogų, nudrožė į parduotuvę. Ir gana ilgai negrįžo – kiek tai truko, nežinau, nes atvažiavo mano laukta „keleivinė“.
Pabaigai šiek tiek „užvažiuosiu“ ant politikų: vieno susirinkimo metu garsi Mažeikių ponia, Tarybos narė, suabejojo dėl sprendžiamo klausimo ir pasakė: ko čia mes besukam galvas – ateis kitos kadencijos kolegos ir viską sutvarkys. Išeina taip, kad šią kadenciją dirbantys politikai gali atsipalaiduoti ir pusmetį nieko nebeveikti. Tai bent!
sisbeitauskas@santarve.lt