Šiaurės Venecija: kanalų, dviratininkų ir „horizontaliojo verslo“ miestas

„Įspūdinga!“, „Ak, kaip gera gyventi!“ Šiuos žodžius nuolat kartojo Mažeikių profesinių sąjungų atstovai, grįždami iš europarlamentaro Aloyzo Sakalo jiems padovanotos kelionės. Švebodzin (Lenkija), Amsterdamas (Olandija), Strasbūras (Prancūzija), Liuksemburgas (Liuksemburgo hercogystė), Veimaras (Vokietija)… Vienas miestas gožė kitą, keitėsi įspūdžių kaleidoskopas, o šypsenos nedilo keliautojų veiduose. Ypač daug buvo kalbama apie Amsterdamą – miestą, daugeliui sukėlusį tikrą jausmų sumaištį. „Manau. kad Amsterdamas daugeliui iš mūsų „pašiaušė“ prieštaringus jausmus. Pasirodo, užtenka ten nuvažiuoti, ir keičiasi pasaulėžiūra!“ – grįždamas iš kelionės „Santarvei“ kalbėjo Rolandas Tubutis.
„Nebebūsiu toks konservatyvus“, – žadėjo Romualdas Kesminas.
Visi smagiai juokėsi prisiminę, kaip kelionės pradžioje kai kurie vyrai pasipiktino sužinoję, kad viešbutyje teks miegoti dvigulėje lovoje. Baisus vyriškojo orumo įžeidimas! Po Amsterdamo jie juokais vienas kitą vadino vyru ir žmona…

TARSI SLUOKSNIUOTAS PYRAGAS
Amsterdamas – konstitucinė Olandijos sostinė (valdžios rezidencija įsikūrusi Hagoje). Kelionių agentūrų reklaminiuose lankstinukuose rašoma, kad Šiaurės Venecija vadinamas miestas yra panašus į sluoksniuotą pyragą, iškeptą iš vandens ir į vientisą virtinę sulipusių pastatų, pasaldintą marihuanos ir erotikos prieskoniais.
Iš tikrųjų Amsterdamas – tarsi senoviškas paveikslas, pulsuojantis naujoviškumu. Daugiau kaip 50 proc. miesto teritorijos užima vanduo ir augmenija: 165 kanalai, daugiau nei 1000 tiltų, net 28 parkai. Kanaluose linguojančiuose senoviniuose laivuose, baržose gyvena žmonės. Smagu buvo stebėti, kaip laivo deniuose pusryčiauja šeimos.
Mėgstamiausia transporto priemonė – dviračiai, kurių Olandijos sostinėje yra beveik dvigubai daugiau nei automobilių. Gatvėse turi saugotis ne automobilių ar tramvajų, o dviračių. Beje, dviratininkai puikiai žino savo teises, todėl gana piktai reaguoja į dviračių taku einančius turistus. Tai vieninteliai pastebėti nepasitenkinimo proveržiai. Apskritai Amsterdamas paliko egzotiško ir tolerantiško miesto įspūdį.

ŽYMUSIS RAUDONŲJŲ ŽIBINTŲ KVARTALAS
Dažniausiai į Amsterdamą turistai važiuoja ne dėl savitos miesto architektūros (neįmanoma rasti vienas į kitą panašaus pastato), ne dėl Rembranto ar Van Gogo paveikslų ekspozicijos, ne dėl deimantų šlifavimo dirbtuvėlių…
Žinoma, visa tai labai įdomu. Prostituciją ir lengvuosius narkotikus legalizavęs miestas turistus traukia laisva atmosfera, kursto instinktus. Tiesą sako, kad žmogus – mąstantis gyvulys…
Pakanka nužingsniuoti kelis kvartalus nuo centrinės aikštės, kur įsikūrę karališkieji rūmai, ištaigingos parduotuvės, Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejus, ir atsidursi Raudonųjų žibintų kvartale. Beje, tai netgi ne kvartalas ir ne gatvė, o Amsterdamo dalis su senoviniais tradicinės olandų architektūros namais, siaurais grindiniais ir dar siauresniais šaligatviais.
Raudonųjų žibintų kvartale tvyro salsvas lengvųjų narkotikų kvapas. Marihuana, hašišas, haliucinogeniniai grybai parduodami ne tik specialiose parduotuvėse, bet ir kiekvienoje suvenyrų prekyvietėje. Populiariausia svaigintis „coffeshope“ – kavinėje, kurioje, šalia kavos, kitų gėrimų, galima įsigyti ir narkotikų. Būtent šiame kvartale galima sutikti daug apkvaitusiųjų, pajutusių nesvarumo būseną. Kai kurie mažeikiškiams siūlė parūkyti kanapių, o šiems atsisakius, siūlė pabandyti stipriųjų narkotikų. Tiesa, niekas įkyriai nelindo į akis: „Nenori, vadinasi, nenori“.

IŠSKIRTINĖ SPECIALIZACIJA
Kvartale apraibsta akys nuo parduotuvėlių, kino teatrų, įvairių šou reklamų spalvingumo. Tačiau viskas labai specializuota: parduotuvėse prekiaujama pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, skirtomis kolektyviniams ir individualiems meilės žaidimams, atitinkamo turinio vaizdo kasetėmis, knygomis, atvirutėmis. Kino filmų ir šou siužetų turinys tokio paties pobūdžio.
Kadangi į Raudonųjų žibintų kvartalą užsukome vidurdienį, pastebėjome, kad šios vietos lankytojai – daugiausia smalsumą norintys patenkinti turistai. Rajonas pagyvėja artėjant nakčiai…
Labai nejaukiai pasijutome užsukę į Raudonųjų žibintų kvartalų siaurąsias gatveles – apšviestose vitrinose sėdėjo, stovėjo, pro atviras duris viliojo įvairaus gymio, amžiaus, kūno formų moterys. Iš pradžių nesmagu buvo jas apžiūrinėti kaip prekes, vėliau apsipratome. Vyrai net išdrįso pasidomėti, kiek kainuoja jų siūlomas „malonumas“. Atsakymas – 50 eurų. Tik kažkodėl nė vienas nepanoro pasinaudoti šiomis paslaugomis… Gal pagailėjo pinigų…

O BUVO TAIP…
Kelionės gidė Teodora Dilkienė pasakojo, kad jau viduramžiais Amsterdamas buvo viena iš didžiausių ir gyviausių pasaulio jūrinių valstybių sostinių. Ilgo plaukiojimo iškamuoti jūreiviai krante per keletą dienų bandydavo „atsigriebti“, mėgaudamiesi žemiško gyvenimo malonumais. Be gėrimų ir užkandos, jūrininkams norėdavosi meilės arba jos imitacijos. Pageidautina – spontaniškos ir neįpareigojančios. Paklausa visada gimdo pasiūlą, todėl į miestą pradėjo plaukti parsidavinėjančios moterys.
Kadangi tais laikais gatvės būdavo tamsios, keleiviai kelią pasišviesdavo nešiojamais žibintais. Tačiau jūreiviai turėjo atskirti laisvo elgesio moterį nuo padorios miestietės. Prostitutės rado išeitį ir sau kelią pradėjo pasišviesti raudono stiklo žibintais.
Taip atsirado pirmoji pasaulyje šviesos reklama. Beje, raudona šviesa ne tik nusakydavo žibinto savininkės profesiją, bet ir teikdavo moteriai paslaptingumo, slėpdavo jos amžių bei „nežemiško grožio“ stygių. Nuo to laiko raudonasis žibintas tapo kūno geidulių tenkinimo simboliu.
Vėliau damoms nusibodo klaidžioti gatvėmis. Jos pradėjo kurtis viename rajone ir leisti vakarus prie užuolaidomis neužtrauktų langų arba atvirų durų. Taip gimė „vitrininė“ prostitucija, kuri iki šiol yra pikantiškiausias Amsterdamo masalas.

GRAŽIAUSIOS MERGINOS – BUVĘ VYRAI
Klaidžiodamas Raudonųjų žibintų kvartalo labirintais, retai išvysi labai gražią merginą, todėl pirmą kartą čia patekę vyrai dažniausiai nusivilia. Nepilnamečių prostitučių nepastebėsi – policija draudžia.
Turistams Amsterdamo policija nuolat leidžia brošiūras, rekomenduojančias ne tik saugoti pinigines nuo kišenvagių, kurių čia apstu, bet ir atidžiau rinktis „vitrininę“ merginą – tarp jų yra daug transseksualų. Policininkai pavargo gabenti į artimiausias psichiatrijos įstaigas isterijos priepuolio ištiktus klientus, staiga sužinojusius, kad juos aptarnavo vyras. Sakoma, kad pačios gražiausios šių kvartalų prostitutės – buvę vyrai. Šių dienų plastinė chirurgija daro stebuklus.
Pro vitriną ar praviras duris smalsiai žvelgėme į vidų. Prostitučių „tarnybinės patalpos“ labai mažos. Pagrindinę vietą užima gana siaura lova, greta įtaisyta plautuvė, spintelė su įvairiausių prietaisų asortimentu iš kaimyninės sekso prekių parduotuvės. Įėjus klientui, vitrina užtraukiama užuolaida – tai ženklas, kad mergina užimta. Jeigu tuo momentu čia užsuks įkaušęs nuolatinis klientas, jis nesilauš pro duris, o kukliai nuošalėje palauks savo eilės.

„HORIZONTALIOSIOS VERSLININKĖS“
Nors Olandijoje prostitucija juridiškai buvo pripažinta dar 1911 metais, patys viešieji namai ilgą laiką buvo už įstatymo ribų. Vėliau racionalūs olandai nusprendė, kad prekybai kūnu reikėtų suteikti oficialų statusą. Tai yra šią „serviso rūšį“ įsprausti į kontrolės rėmus ir pasirūpinti klientų bei sekso paslaugas teikiančių moterų saugumu.
2000-aisiais metais Olandijos Vyriausybė priėmė nutarimą, kad „horizontalusis verslas“ yra tokia pati paslaugų sfera, kaip ir kitos. Dabar sekso paslaugos, viešieji namai, sekso klubai yra licencijuojami, o šios srities darbuotojai privalo mokėti mokesčius ir būti ES šalių piliečiai.
Pavieniui dirbanti prostitutė yra laikoma verslininke, turinčia daugybę įsipareigojimų. Jos „verslas“ nuolat tikrinamas, ji turi mokėti mokesčius, dalį pinigų skirti draudimo ir pensijų fondui, privalo turėti atitinkamą medicinos pažymėjimą.
Abiejų lyčių „horizontalieji verslininkai“ yra susijungę į galingas profesines sąjungas, ginančias jų interesus bei padedančias sudaryti kolektyvines darbo sutartis su viešnamių savininkais.
Prostitutės privalo maksimaliai laikytis „saugumo normų“. Vietos sanitarinės epidemiologinės stotys organizuoja planinius ir neplaninius patikrinimus.
„Saugumo technikos“ taisyklės gana griežtos. Aptarnavusios kiekvieną klientą, savojo kūno pardavėjos privalo apsiprausti, o pasibaigus darbo nakčiai, turi apdoroti kūną silpnu kalio permanganato tirpalu.
Prostitutėms nurodoma kasdien keisti apatinius drabužėlius, panaudotą komplektėlį išmetant arba išvirinant.
„Verslininkės“ gana audringai reaguoja į reikalavimą didinti darbo patalpų apšvietimą (kiekvienas žino, kad tamsoje klientai drąsesni), nenori trumpai kirptis nagų (to taip pat reikalaujama, kad nebūtų plėšomi prezervatyvai).
Suprantama, už šio linksmojo rajono tariamos ramybės ir įprastos kasdienybės slepiasi daugybė tragedijų. Stiprius narkotikus vartoja daugelis prostitučių. Netgi aistra pinigams negali užgožti natūralaus pasibjaurėjimo tuo, su kuo kasdien susiduria merginos. Pasitaiko ir savižudybių…
Autorės nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto