Šiemet pažymime pirmo žemaitiškai-lietuviškai rašiusio istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto 230 metų gimimo sukaktį. Seimas, pagerbdamas šį didžiavyrį, 2023-iuosius paskelbė atmintinais S. Daukanto metais.
Jubiliejiniais metais su atskiromis grupėmis: bendraminčiais, pažįstamais žmonėmis, studentais – pabandžiau pažvelgti į žemaičių žemėje išlikusius S. Daukantą menančius reliktus.
Skirtingas požiūris
Nors atrodytų, kad S. Daukantui pagarbos užtenka, bet jo darbų svarbos suvokimas, o tuo labiau įsisąmoninimas dar ir šiandieną yra menkas.
Vieniems S. Daukantas yra pasenusios romantinės istorijos krypties šalininkas, žvelgęs į Lietuvos praeitį pro rožinius akinius. Kitiems – pasišventėlis, gyvas savo noru puvęs carinės Rusijos archyvuose, kad galėtų dirbti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentais. Todėl suformuotas jo, kaip vargo pelės, įvaizdis. Tretiems – tai mokslo ištroškęs valstietis, nukulniavęs pėsčias iš gimtinės į Vilnių, kad įgytų universitetinį išsilavinimą.
Žvelgiant į atskiras detales nebematome esmės, kad tai yra žmogus, padėjęs tautinės valstybės pamatus. Jeigu ne S. Daukantas, tai Lietuvos valstybės nebūtų. Jo idėja buvo realizuota vos ne po šimto metų.
S. Daukanto genialumą galima suvokti tik per laikmetį ir erdvę, kurioje jis gyveno.
Lietuvių savimonę – per praeitį
S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (Skuodo r.) – beužgęstančioje Abiejų Tautų Respublikoje, Žemaitijoje.
Gimtojo krašto padėtį puikiai apibūdina Žemaičių Kalvarijoje rezidavęs vienuolis dominikonas Vaitiekus Vincentas Kantas Baginskis, kuris 1780 m. rašė: „Žemaičių kalba – nei šis, nei tas.
Kiekviename paviete, kiekvienoje parapijoje ja kalba kitaip, o kartais, atvykus iš toliau, sunku ja susikalbėti, o tai dėl to, kad ji neturi taisyklių, konstrukcijų, savo kalbos žodyno, nors yra sinonimai, tačiau pritaikyti lietuvių kalbai.
Vis dėlto žemaičiai ją taip myli, kad visiškai nemėgsta tų, kurie jos nemoka. Ir nors keliaujantis žemaitis moka lenkiškai, tai slepia tol, kol pasiekia gerą nuotaiką, bet kai dešimt kartų degtinės išgers, tuomet ir lenkiškai term brem pradeda kliedyti.“
Pridėjus, kad istorikas jau gyveno carinės Rusijos režimo sąlygomis, sunkiai suvokiamas jo ryžtas per praeitį gaivinti lietuvių savimonę. 1822 m. jis parašo veikalą „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuris atspausdintas buvo tik 1929 m. Jam esant gyvam, buvo publikuotas tik vienas jo darbas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.).
Gal dėl šių visų priežasčių ir esame tokie, o ne kitokie?
Paminklas Papilėje – tarpukario mokytojų dovana
Jubiliejiniais S. Daukanto metais su atskiromis grupėmis – bendraminčiais, pažįstamais, studentais, pabandžiau pažvelgti į žemaičių žemėje išlikusius jį menančius reliktus. Suprantama, kad kiekvieno požiūris yra individualus ir subjektyvus, todėl jo nereikia priimti už gryną pinigą. Normaliai žiūrint, pirma žmogus turi gimti, o tik po to mirti. Deja, pirmiau teko aplankyti Papilę, kur palaidotas istorikas, nei Kalvius – jo gimtinę.
Kai stabtelėjome prie paminklo Papilėje, skirto S. Daukantui, kurį pastatė tarpukario Lietuvos mokytojai švietėjai, maloniai nustebau, kad esame ne vieninteliai varlinėtojai. Ant suoliuko sėdėjo senelė, mama su dviem mažais vaikais ir žvelgė į paminklą. Kol mažasis bėgiojo apie suolą, didesniajai anūkei senelė ką tai porino apie Simoną. Visada malonu sutikti bendraminčių.
Man šis paminklas yra įrodymas, kuo gyveno, vadovavosi tarpukario metų Lietuvos mokytojai švietėjai, suaukoję pinigus šiam kūriniui.
Jį įgyvendino tragiško likimo talentingas skulptorius, studijavęs menus ir Paryžiuje, Vincas Grybas. Geriausio to meto Lietuvos monomentalisto pasirinkimas, įgyvendinant idėją, – taip pat svarus koziris mokytojų naudai. Žinau, kad tarp jų buvo ir Sedos vidurinėje direktoriavęs Petras Sūdžius.
Per daiktus mes lengviau prisimename žmones, įvykius, gaiviname atmintį. Todėl prie mūsų dviračių žygio dalyvių, jaunystės draugų Vytauto ir Arvydo 1980 m. prisijungė ir nepažįstamasis, kuris mums tada papasakojo istoriją, kad per karą viena kulka pataikė į skulptūros pakaušį. Ten savo korius pradėjo lipdyti bitės, kai jos skraidydavo apie Simono galvą, atrodė tai lyg aureolė – šventojo ženklas. Pažvelgus į istoriko ištiestą pirštą, automatiškai atgijo ir kolegės, besimokiusios Papilėje, kadaise padeklamuotas posmelis, kurio esmė, kad rodoma į vieną daiktą tirštą.
Nuogas piliakalnis, betone įkalintas kapas…
Važiuodamas į Papilės kapines, vis niekaip negaliu susitaikyti su piliakalnio vaizdu. Ant jo, kaip ant mano plikės, likę gaurai, stypso atidengti paminklai. Maloniau žiūrėjosi, kai juos dengė medžiai.
Dabar puikiai matosi gynybiniai piliakalnio įrenginiai, bet norisi, kad nors S. Daukanto kapą pridengtų kad ir menka medžių kupeta. Juk jo ryšys su gamta buvo ypatingas.
Jei anksčiau akis užkliūdavo už neravėtos kapavietės, tai dabar problema išspręsta – visa aplinka su pačia paminkline plokšte ir grandinę laikančiais stulpeliais įkalinti betone.
Po tokio vaizdo jau nesinori lankyti ir rašytojui skirto muziejaus. Juolab kad neaišku, ar šiame namuke jis gyveno, o jeigu ir taip, tai gal tik pečius esąs autentiškas. Nenugalėjo ir žmogiškas smalsumas, kad yra įrengta nauja ekspozicija ir pasikeitusi muziejininkė. Juk visada įdomu išgirsti naują žmogų.
S. Daukanto klėtelėje
Kitą kartą su tiksline grupe, kurios daugumą sudarė literatai, teko lankytis Skuodo rajone. Pabuvota Kalviuose, Lenkimuose, pačiame rajono centre ir Kivyliuose.
Suprantama, kad pakeliui aplankėme ir kitus, bet tai yra ne šio rašinio tema. Tik gal užsiminsiu apie Skuodo viešąją biblioteką, dėl kurios mano nuomonės vis klausinėdavo vilniečiai.
Be to, ji yra pavadinta mūsų kraštiečio, rašytojo Romualdo Granausko vardu.
Kadangi buvome iš skirtingų pasviečių, tai susitikti susitarėme Lenkimuose. Profesorė Roma Bončkutė iki mūsų atvykimo dar spėjo išstudijuoti istoriko mamos antkapinės plokštės užrašo akrostichus. Jie reikalingi profesoriui Giedriui Subačiui, kuris dabar dirba JAV ir ruošia leidinį apie S. Daukantą. Šiuo metu jie yra laikomi iškiliausiais S. Daukanto darbų tyrėjais.
Į gimtinėje išlikusią S. Daukanto klėtelę patekome iš anksto susiskambinę su savanoriaujančiu Kaziu. Jis mūsų vis atsiprašinėjo, kad turi užsmardinti variklį, nes kitaip nebus elektros ir negalėsime apžiūrėti ekspozicijos. Gal šiais laikais, kai energijai gaminti yra masiškai įdarbinama saulė, primityvokai atrodo tas variklio burzgimas.
Peržvelgęs sienojus, nepamačiau nė vieno, menančio Simono laikus. Prisiminiau, kai 1981 m. klėtelėje lankiausi su kita, gausesne dviratininkų komanda, sienojai buvo ką tik pakeisti, o per rąstų plyšius skverbėsi saulės spinduliai.
Galima būtų leistis į samprotavimus apie autentiškumą, bet reikia džiaugtis, kad toks objektas iš viso dar egzistuoja ir pasiekė mus. Mokytojos entuziastės iš apylinkės surinkti istoriko laikmetį atspindintys eksponatai dar tvirčiau įžemina S. Daukantą šioje erdvėje.
Tiesa, jį dar mena ir toje pačioje vietoje esantis, bet ne toks pat, šulinys. Klėtelėje keliais eksponatais glaudžiasi ir Simono kaimynas, vienuolis, botanikas, švietėjas Jurgis Ambraziejus Pabrėža.
Giminės ir kilmės paieškos
Lenkimų bažnyčios šventoriuje guli ant Simono mamos kapo užrista šlifuoto rausvo granito plokštė su sūnaus jai dedikuotu tekstu, atskleidžiančiu jos gyvenimą. Įdomu, kad ji su vyru ir trim jo dieveriais 1795 m. dalyvavo mūšyje ties Liepoja, o mergautinė pavardė buvusi Odinaitė.
Gerardas Dowkonttas iš savo senelio girdėjo, kad Simonas buvo kilęs iš jų giminės, herbas Ślepowron, bet neprisiminė, už ką ši šaka buvusi pašalinta iš bajorų. Mamos pavardė rodytų, kad ji buvo kilusi iš variagų, nes jų vienas iš pagrindinių dievų buvo Odinas.
Istorikas, baigęs universitetą, negalėjo gauti diplomo, kol neįrodė savo bajoriškos kilmės. Įdomu, kad jis savo protėvius veda sujungdamas Ślepowron ir Korab herbų Daukantus, o paskui nuo jų atsiskiria ir atsiranda nauja šaka su herbu Oliwa. Tas vienas dieveris ir prikimba prie Gerardo giminės. Sprendžiant šią problemą, jis buvo surinkęs gausią archyvinę medžiagą, bet dar trūko vieno štricho, kad būtų galima įrodyti Simono bajorišką kilmę.
Apie vargo pelės įvaizdį
Bažnyčioje mūsų laukė paties istoriko gimtajai parapijai paaukotas centrinis altorius. Jis šventovei yra dovanojęs ir paveikslų. Kadangi jie nėra įvardyti, tai bandėme patys šią problemą išspręsti. Atrodo, kad XIX a. viduriui labiausiai tiktų Šv. Onos Pačios Trečiosios ir Angelo Sargo paveikslai. Patarnautoja dar parodė ir vandeninės datuotą akmenį, kuris siekia ir istoriko laikus.
Tokios aukos reikalavo nemenkų finansų. Kyla klausimas, kaip, būdamas vargo pelė, jis galėjo užsakyti tokius dalykus. Pridėkime dar prabangią mamos antkapinę plokštę, už savo pinigus leistas pamokamąsias knygutes valstiečiams ir suprasime, kad S. Daukantas buvo pasiturintis žmogus.
Tai jau seniai įrodė istorikas dr. Saulius Pivoras. Jis mano, kad vargo pelės įvaizdį pradėjo formuoti pats rašytojas. Prie jo įtvirtinimo prisidėjo ir minėtas P. Sūdžius. Jis, dirbdamas Sedoje, surengė loteriją, kurios pinigais parėmė S. Daukanto palikimo leidimą. Loterijos bilietu buvo jo paruošta ir 1934 m. išleista knygutė „Vargo pelė“. Kostas Juknevičius, rodydamas tą leidinuką, papasakojo įdomią istoriją. Kai vienas žemaitis, žvelgdamas į jo viršelį, sujungęs viską į krūvą, perskaitęs: „Ponai, sudžius vargo pelė.“
Sąsajos tarp Mažeikių ir Skuodo
Netoli Lenkimų bažnyčios stovi pilko granito paminklas (skulptorius Regimantas Midvikis, architektas Adomas Skiezgilas) S. Daukantui. Jis pastatytas 1993 m., pažymint istoriko 200-ąsias gimimo metines. Kuklumas atspindi ne užmojo stoką, bet finansines galimybes. Viskas suprantama, jei nepakreipi galvos kiek į kairę, kur tvarkingame skverelyje, tikriausiai buvusioje turgaus aikštėje, išvysti dvi didžiules medines galvas – S. Daukanto ir J. A. Pabrėžos.
Tada ir supranti, kas buvo tarpukario švietėjai, o kas esame mes, nes paminklas pastatytas 2021 m.
Skuodo muziejų aplankėme ne tik ieškodami iškiliojo istoriko reliktų, bet ir smalsumo vedini. Jame esu buvęs 1995 m., kai muziejus buvo tik prieš ketverius metus įkurtas. Tada ekspozicija atrodė suvargusi ir primityvoka. Dabar vaizdas priešingas. Puikiai sudėti krašto išskirtinumo akcentai, o ko dar trūksta, savo energingu, nuoširdžiu ir įtikinamu pasakojimu užpildo gidė Joana.
Neaplenkėme ir bibliotekos. Pastatas modernus, erdvus, su vidiniu kiemeliu. Jame stovi R. Granausko realistinis biustas. Jo autorius – vietinis skulptorius Augustinas Kluoda-Gloudens. Keistai atrodo, kad vilniečiai mano, jog viskas turi būti tik sostinėje. Paskui stebisi, kad provincijoje nieko nėra. O mus su Skuodu sieja ne tik asmenybės, bet ir bendra istorija, nes nemenka Mažeikių rajono dalis Chodkevičių laikais priklausė Skuodo grafystei. Vėliau Sedos dvarą, kaip ir Skuodą, valdė didikai Sapiegos.
Apie Kivylius, S. Daukanto archyvą ir Vyšniauskų porą
Faktas, kad Kivylių dvaras yra prikeltas iš mirties, džiugina. O tai padarė su Mažeikių rajonu tampriai susiję Liuda ir Juozas Vyšniauskai. Liuda kilusi iš Skleipių, kur kaimynuose gyveno režisieriaus Juozo Miltinio sesuo. Ją lankydamas maestro būsimai Vyšniauskienei yra sakęs: „Kai baigsi vidurinę mokyklą, atvyksi į Panevėžį ir aš tave padarysiu artiste.“
Gyvenimas pasuko kita linkme ir baigus septynmetę Liudai teko mokytis buhalterijos. Juozo giminė iš mamos pusės yra kilusi iš Sedos parapijos. Jis savo kelio ieškojo Plinkšių žemės ūkio technikume, paskui menus krimto Telšiuose, o žurnalistiką – Vilniaus universitete.
Kivyliuose gyveno Kaunackiai, o už Kazimiero buvo ištekėjusi S. Daukanto sesuo Anastazija. Istorikas pas ją lankydavosi, o Kaunackiai išsaugojo jo rašytinį palikimą ir knygas. Jas jų anūkas Ferdinandas perdavė Lietuvių mokslo draugijai. Populiariuose šaltiniuose yra nurodyta ir tiksli data – 1910 m.
J. Vyšniauskas, apie šią giminę, kuri gyveno ir Bugeniuose, parašęs knygą, tuo nėra užtikrintas. Minėta draugija buvo įkurta 1907 m. Suprantama, kad istoriko palikimas turėjo būti perduotas vėliau. Jono Šliupo muziejuje Palangoje yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas Kivyliuose besilankąs vienas pagrindinių tautinio atgimimo žadintojų. Jis yra rašęs ir apie S. Daukantą.
Gal tada ir buvo nuspręsta archyvą išvežti iš Kivylių? Juolab kad abu buvo gydytojai, mokyti vyrai, todėl suprato Simono darbų vertę.
Žvelgiant į Vyšniauskų pastangomis sutvarkytą ponų namą, supranti, kiek gali padaryti entuziazmas. Lentų sudurstymai, skirtingos medžiagos rodo, kad sudėta viskas, kas iš kur tik gauta. Tai padaryta ne tik nuoširdžiai, bet ir profesionaliai. Buvusią būklę atskleidžia technologiniai langai, kai paliekamos atviros neliestos erdvės. Dvarelio antrame gale, kuriame paskutinieji gyventojai laikė gyvulius, išsaugota silikatinių plytų siena ir net kregždės lizdas. Iškalbingos detalės.
Kam išrašytas receptas?
Paskutinis daukantiškas akcentas – Viekšniai. Muziejus, kuris žavi savo originaliais eksponatais, turi 1862 m. Daukantui išrašytą receptą. Gaila, kad jame nėra nurodytas žmogaus vardas.
Iki apsilankymo muziejuje su G. Dowkonttu nekildavo abejonių, kad receptas buvo skirtas Simonui.
Gerardas pradėjo abejoti, nes Daukantų tuo metu gyvenę netolimuose Dabikinės (Akmenės r.), Stakminių ir Dadotkų (Telšių r.) dvareliuose. Muziejininkė Danutė tada aiškino, kad receptas yra Simono. Gaila, bet neatsimenu jos argumentų. Pagal S. Daukanto mirimo datą tai realu. Jis mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilė yra netoli Viekšnių.
Vaistai yra išrašyti nuo skaudulių. Reikėtų patikrinti, ar yra išlikusi originali rašytojo mirties metrika ir kas joje rašoma. Profesionaliai ir nuoširdžiai muziejų aprodžiusi gidė Vilma nepiršo mums savo nuomonės. Smulkmena, bet tai rodo kompetenciją. Tiesa, S. Daukantas yra buvojęs ir Tučių dvarelyje, kuris buvo dar arčiau Viekšnių nei Papilė. 1981 m. dar teko matyti didžiulį medinį ponų dvarelio pastatą. Ypač didelį įspūdį padarė atskiro namo viduje esantis akmens mūro šulinys su sukamuoju ratu. 2000 m. dvarelio vietoje riogsojo tik rūsių mūro liekanos.
Be dvasios bus tik dvasna
Pats S. Daukantas pripažino, kad su laiku viskas keičiasi. Jam atsigręžimas į protėvių didingus darbus buvo būdas, turėjęs padėti susivokti savyje ir per tai gaivinti tautos gyvastį. Jis suvokė, kad be dvasios bus tik dvasna.
Mūsų menki prisilietimai prie didžių asmenybių buvimą liudijančių reliktų yra tik slinkties liudijimo ženklai. Per daiktus matome juos kūrusius, užsakiusius žmones, jų mąstymą. Skuodo ir Mažeikių muziejų direktorių, gidų, sutiktų žmonių parodytas supratingumas ir dėmesys darė mūsų keliavimą turiningesnį ir šiltesnį.
Reliktai ir patys kalba, bet žmonės yra ir socialinės būtybės. Per buvimą kartu vyksta tvėrimasis. Tai daukantiškas žodis, kuris reiškia kūrimą, o ne atsitvėrimą, todėl bendrystė ir yra išskirtinė dovana.
S. Daukantas bendrumą jautė ne tik su gyvaisiais, bet ir su protėviais bei būsimomis kartomis – tai šventumo ženklas.
Povilas ŠVEREBAS,
istotrikas
Povilo ŠVEREBO nuotr.
PUIKUS STRAIPSNIS.