Pirmadienį savo 100-mečio jubiliejų pažymėjusi viekšniškė Morta Šimkutė, maža smulkutė ir vis dar gana judri moterytė, tiksliai atsimena 1952-ųjų balandžio 22-ąją. Iki tol ji Tryškiuose tarnavo pas kunigą altaristą Leoną Virkutį. Kai jį perkėlė į Viekšnių parapiją, kartu su kunigu, jo paprašyta, Morta atvažiavo į šį miestelį ir liko čia gyventi nuolatos.
Jaunystėje Morta tarnavo pas ūkininkus, inteligentų šeimose, teko nemažai vargti. Tačiau senolė tikina, kad vargas žmogų užgrūdina, suteikia jam ne tik sveikatos, ištvermės, bet ir daro jį geresnį.
DIRBO KAMBARINE
VIEKŠNIŲ KLEBONIJOJE
Gimė ir užaugo Morta Kairiškiuose. Nors šeimoje buvo ir daugiau vaikų, užaugo keturi broliai ir dvi seserys, kiti mirė dar kūdikiai.
Mortelė buvo paskutinis vaikas, pagrandukė. Šiandien nebėra nė vieno. Išmirė ne tik visi broliai ir sesuo, bet ir jų vaikų likę tik du ar trys, ir tie patys jau pasenę ir ligoti.
„Man jau šimtas metų, ir nežinau, kodėl tas Dievulis taip ilgai mane šioj žemelėj laiko. O gyventi juk reikia, kur dėsies“, – postringauja senolė.
Iki kokių keturiasdešimties metų Mortos gyvenimas nebuvo susijęs su dvasininkų luomu.
Pats pirmasis kunigas, pas kurį ji stojo tarnauti, buvo Pakražantės bažnytkaimio klebonas Antanas Riškus. Ištarnavusi apie trejus metus, dar prieš karą ji atvažiavo į Viekšnius, kad būtų arčiau gimtinės.
Čia ji buvo priimta kambarine į kleboniją, kur teko tarnauti ir senajam kanauninkui Jonui Navickui, vėliau pirmosiomis karo dienomis nužudytam savo tautiečių. Pasak senolės, jis buvęs ir geras žmogus, ir geras kunigas.
Klebonijoje, kurio vietoje dabar stovi daugiabutis namas, be kanauninko, dar gyveno gimnazijos kapelionas ir du vikarai. Mortai reikėjo tvarkyti visus klebonijos kambarius, į stalą patiekti valgius ir lyginti dvasiškių drabužius.
„Dviejų aukštų mediniame klebonijos pastate kiekvienas kunigas turėjo po du kambarius. Be to, buvo trys svečių kambariai ir „stalavasis“, kuriame visi dvasininkai valgydavo. Dar buvo laukiamasis, šeimininkės kambarėlis, didelis ir ilgas koridorius ir veranda. Buvau suskaičiavusi, kad iš viso man tekdavo sutvarkyti 16 nemažų patalpų, tad darbo buvo tikrai daug“, – pasakoja pašnekovė.
MAŽEIKIUOSE
ŠEIMININKAVO
PAS DANTŲ GYDYTOJĄ
Nors klebonijoje Mortai nebuvo blogai, bet didelis darbo krūvis labai išvargindavo. Tad, pasitaikius progai, ji, vikaro Arlausko rekomenduota, įsidarbino Mažeikiuose pas dantų gydytoją.
„Vikaras važinėdavo į Mažeikius gydytis dantų pas panelę Matulionytę, ir mane jai „prirėdė“. Ji man nuolatos kartodavo, kad kai važiuos gyventi į Vilnių, ir mane kartu su savimi pasiims“, – sako senoji ir labai pagiria savo tuometinę šeimininkę.
Morta nupirkdavo maisto produktų ir gamindavo gydytojai valgį. Pietus reikėdavo paruošti ir dar vienam asmeniui. Kasdien į šiuos namus pietauti ateidavo Mažeikių gimnazijos direktorė, kurios pavardės Morta šiandien nebeprisimena.
Kai Mažeikius pasiekė karas ir miestą ėmė bombarduoti, Morta atsisveikino su savo šeimininke ir grįžo į tėviškę pas brolį. Daugiau su dantų gydytoja jai gyvenime nebeteko susitikti. Tuos laikus jai primena tik likusi nuotrauka.
Po karo Morta vėl atvažiavo į Viekšnius, kur tarnavo pas vargonininką Juozą Lizdenį. Vyriškis gyveno kartu su savo mama. Pas juos moteris dirbo trejus metus, o paskui kurį laiką ji buvo pirmoji pagalbininkė viekšniškės akušerės Apolonijos ir jos vyro Adomo Laniauskų namuose.
PUSĘ AMŽIAUS –
ŠALIA KUNIGŲ
Vėliau visas M. Šimkutės gyvenimas ėjo greta bažnyčios tarnų. Palikusi Viekšnius, ji tarnavo Tryškiuose pas kunigą kleboną Aleksejų. Po jo čia klebonavo kunigas Zasas, kurį pakeitė Jonas Sova.
„Kunigai klebonaudavo tik po vienus metus, o vėliau juos iškeldavo į kitą parapiją. Atvykęs naujas dvasininkas prašydavo manęs, kad likčiau pas jį tarnauti. Taigi mano šeimininkai vis keisdavosi, o aš jiems visiems patarnaudavau. Kai Sovos atvažiavo pakeisti Virkutis, jis taip pat paprašė, kad neišeičiau. Darbas buvo įprastas, sutikau. Tarnavau Tryškiuose pas jį iki tol, kol buvo perkeltas altarista į Viekšnius. Jis pasiėmė ir mane kartu, nuo to laiko gal 19 metų ir rūpinausi juo, kol jis iškeliavo iš šio pasaulio“, – apie daugiau nei pusės amžiaus tarpsnio pradžią pasakoja senolė.
Visą tą laiką Morta gyveno kunigo altaristos Leono Virkučio name, kurį po jo mirties paveldėjo, čia ir dabar gyvena. Nelikus L. Virkučio, jo vieton stojo kitas kunigas – altarista Jonas Ilskis. Iki tol jis buvo altarista Akmenėje, o į Viekšnius atvyko iš Ylakių. Šis dvasininkas buvo ištvėręs Sibiro tremtį, buvo didelis ligonis ir dažnai važiuodavo gydytis į Vilniaus ligonines.
Iš Ylakių kartu su J. Ilskiu atvyko ir jo sesuo Domicelė. Taigi kunigu rūpinosi abi moteriškės. Domicelė gamindavo valgį, o Morta jai padėjo, tvarkė kambarius.
„Dariau viską, ką reikėjo daryti prižiūrint tokį ligonį. Jam labai skaudėdavo kojos, jos buvo smarkiai sutinusios. Kai jis eidavo į bažnyčią, aš šiek tiek atsilikusi eidavau iš paskos, stebėdama jį, kad neparkristų. Aptarnavau jį 18 metų, o kai jis mirė, dar kurį laiką gyvenome su Domicele dviese. Po jos mirties likau viena“, – paskutiniąją savo tarnystę prisimena senolė.
VIENIŠĖS GYVENIMO
NESIGAILI
Ar Morta, pašventusi savo gyvenimą Dievui, bažnyčiai ir jos tarnams, niekada nesigailėjo nesukūrusi šeimos ir senatvėje nepatirianti vaikų ir anūkų meilės?
„Tarnavau, savo darbus dirbau, kitokiems dalykams nebuvo laiko, tad niekur nevaikščiojau ir niekas daugiau man nerūpėjo“, – patikina senoji, užklausta apie meilės reikalus. Anot jos, kam reikalingi vyrai, kurių dauguma girtuokliai. Jie nesuteikią nei džiaugsmo, nei sveikatos. O ir vaikai šiais laikais, senosios manymu, niekam tikę. Rimtam darbui jie laiko neturi, tik žvalgosi į šalis ir „į mokslus eina“.
Vis dėlto nelengva vienišai moteriškei, sulaukusiai garbaus amžiaus, gyventi be artimųjų globos ir palaikymo. Sovietiniais laikais ji bijojusi viešai sakyti, kad tarnavo pas kunigus. Mortos įsitikinimu, tos valdžios atstovai kunigų nekentė. Tad sakiusi, kad per savo gyvenimą dirbo tik pas ūkininkus ir inteligentų šeimose. Pirmoji Mortos pensija tebuvo 50 rublių. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ji po truputį didėjo. Šiandien senolė gauna jau 450 litų.
„Krosnį pasikuriu pati, valgyti taip pat pasidarau. Rytais išsiverdu košės, pietums – sriubytės, įsimetu į vandenį kokią dešrytę, o vakarais išgeriu pieno su bandele. Daugiausia valgau pienišką maistą. Kasdien išgeriu po litrą pieno, – dėsto šimtametė. – Labai geros širdies dabartinis kanauninkas Vincentas Gauronskis. Kai likom dviese su Domicele, jis iš geros dūšios mums nupirkdavo ir atnešdavo duonos, bandelių, pieno. Suprato, kad mudvi esam ne tik labai vienišos, bet ir „biednos“.
Du kartus per savaitę M. Šimkutę lanko Socialinių paslaugų tarnybos lankomosios priežiūros darbuotoja Elena Ručinskienė. Ji padaro viską, ko tik jos senolė paprašo. Iš parduotuvės nuperka ir atneša maisto, pasirūpina, kad senutei nepritrūktų malkų ir vandens, išplauna grindis ir drabužius.
LIGŲ NETRŪKSTA,
BET SENOLĖ NEDEJUOJA
Jaunystėje, sako šimtametė, ji sveikata nesiskųsdavusi. Dabar jau ir inkstai skauda, ir kojos nebeklauso. Labai užtirpsta blauzdos, traukia mėšlungis, ir skauda kojas taip, kad senolė sunkiai bevaikšto. Guodžiasi, kad ant kairiojo šono negalinti miegoti, nes ima spausti ir krūtinę badyti dygliai. Rodo bedantę burną:
„Dantų nebeturiu, tad sunkiau sekasi pavalgyti. Turėjau protezus, bet apatinį kažkur nukišau ir pati neberandu, o viršutinis vienas nebesilaiko. Kadangi nuo pat jaunystės daugiau valgau pienišką maistą, o mėsos ne per daugiausia ir mėgstu, tai apsieinu ir be dantų.“
Iš ankštos virtuvėlės ir nedidelio kambariuko kampų žvelgia skurdas. Gyvendamos su Domicele, sako turėjusios televizorių. Tačiau jis sugedo, o po Domicelės mirties jo ir visai neliko. Ant stalo stovintis tranzistorius jau irgi sugedęs. Pataisyti nesą iš ko. Greta padėti akiniai taip pat įsigyti net ne prieš porą dešimtmečių, o kur kas seniau. Jie gerokai per silpni ir senutei mažai ką bepadeda. Vaikystėje savarankiškai išmokusi skaityti, Morta anksčiau vis dar šį tą paskaitinėdavo. Dabar ir šio užsiėmimo tenka atsisakyti.
Ir be senutės tikinimo, kad gyvenime ji daug vargo matė, tai akivaizdu. Sunkų gyvenimą išduoda raukšlių išvagotas veidas ir nuo darbų pailsusios rankos. Į prašymą pasakyti savo nuomonę apie jos ilgaamžiškumo paslaptį, ji atsako ilgai nemąstydama:
„Manau, kad šimto metų sulaukiau todėl, kad niekada nebijojau darbo ir kad daug vargo patyriau. Esu tvirtai įsitikinusi, kad kuo daugiau vargsi, tuo ilgiau gyvensi. Todėl sakau, kad ir senas žmogus turi kuo daugiau judėti, o ne gulėti lovoje ir dejuoti. Darbas padeda užsimiršti. Man skauda, o aš vis tiek vaikštau. Jeigu tik ilgiau paguliu, ima skaudėti strėnos, ir nori nenori tenka keltis.“
Senolė sako dažnai atsigręžianti į savo jaunystę, prisimenanti visą prabėgusį gyvenimą ir susimąstanti, kaip ilgai ji jau gyvenanti: šimtmetis praskrido kaip viena akimirka. Jos giminėje nė vieno tokio ilgaamžio nebuvę.
Senutė anksčiau dar nueidavo į visai netoli esančią bažnyčią. Dabar jau nebeįstengia. Poterius sukalba namuose, atsiklaupusi ant amžinatilsį altaristos Jono Ilskio jai padarytų minkštų klauptų.
Ant stalo guli rožančius, ant sienos kabo kryželis, ant palangės stovi dar vienas. Iš įrėmintų nuotraukų žvelgia kunigai Virkutis ir Ilskis. Pas juos ištarnauta daugiausia metų. Jie – dalis šimtametės gyvenimo. Tarp šio namo sienų abu dvasiškieji tėvai atsisveikino su šiuo pasauliu ir iškeliavo į Amžinąjį gyvenimą.
ČESNAKAS PADEDA
GERIAU GIRDĖTI
Prisipažinusi, kad truputį neprigirdi kairiąja ausimi, Morta sako pati atradusi ir vaistą nuo šios negalios.
Rudenį tik nuimtų česnakų 8–9 galvutes ji sutarkuojanti, išspaudžianti sultis ir jas apipilanti maždaug litru degtinės. Tinkanti ir pati pigiausia (ko gero, todėl, kad brangesnės ji negali sau leisti nusipirkti – B. P.). Laikyti reikią uždarytą ir tamsoje. Gerti lašiukais valandą po valgio. Po to dar vieną valandą nereikia valgyti: tegul vaistas veikia.
„Pavartojus šių vaistų, geriau girdžiu, – tikina senolė. – Anksčiau gerdavau lašiukais du kartus per dieną. Dabar geriu vieną kartą, bet po arbatinį šaukštelį. Iš karto pradėti nuo didesnio kiekio gal ir nereikėtų, nes vaistas stiprus, todėl gali būti labai nemalonu. Tam, kad labai nesmirdėčiau česnaku ir kad nebūtų jį taip bjauru gerti, aš jį sumaišau su puse stiklinės pieno“.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Morta, kurios giminėje nebuvo nė vieno ilgaamžio, sako, jog šimtmetis praskrido kaip viena akimirka.
