Siuvinėjimas mažeikiškei – didžiausias džiaugsmas

Autorės nuotrauka

Mažeikiuose gyvenanti 89-erių metų Aleksandra Andrikienė savo darbais paneigia teiginį, jog Lietuvoje rankdarbiams randama vis mažiau laiko. Moteris pasakojo, jog nuo vaikystės mokėjo ir mėgo megzti, nerti, siuvinėti, verpti, austi. Ir viso to sakė išmokusi savarankiškai.
Dabar „Santarvės“ pašnekovė daugiausia savo laiko ir dėmesio skiria siuvinėjimui kryželiu.

Iš pradžių mezgė

Iš Pašerkšnės kaimo kilusiai A. Andrikienei, užauginusiai du sūnus ir dvi dukras, dabar geriausias laiko praleidimo būdas – siuvinėjimas kryželiu.
„Siuvinėju iš neturėjimo ką veikti, o pradėjau ne taip jau seniai, gal prieš ketverius metus. Anksčiau labai daug megzdavau visokias raštuotas sukneles, paltukus. Paskui po insulto iš ligoninės grįžęs vyras man pasakė nebenorįs, kad megzčiau. Na, ir kai tik kas ateidavo su prašymu ką nors numegzti, sakydavo: kas atėjote su siūlais, prašyčiau išeiti. Taip baigėsi mano mezgimas“, – sakė pašnekovė.

Turi užsiėmimą

Pasak Aleksandros kaimynės Laimos, stebėtina tai, kad Aleksandra, sulaukusi tokio garbaus amžiaus, dar turi noro kažkuo užsiimti.
„Ne paslaptis, kad nemažai garbaus amžiaus žmonių atsisėda prie lango ir žiūri per dienų dienas, liūdi. O va, mano kaimynė nerenka gandų. Geriau ji imasi kokio darbelio. Norisi pasidžiaugti jos darbštumu, kaip jos rankos dirba, kaip ji gražiai spalvas suderina“, – pasakojo jau dvidešimt metų kaimynystėje gyvenanti Laima, kurios namus puošia nemaža Aleksandros siuvinėtų paveikslų kolekcija.

Plačiau skaitykite ketvirtadienio laikraštyje.