Asmeninio albumo nuotrauka
Duoną lietuviai valgė jau žiloje senovėje.
Lietuvos kaime ruginė duona buvo kepama ugniakuro žarijose, ant plokščių akmenų. Duona buvo pelnoma sunkiai ir vargingai, todėl ją labai brangino ir tausojo. Šiandien vaikams sunku įsivaizduoti ilgą rugio grūdo kelią nuo pirmo susilietimo su Motule Žeme iki gardaus ir kvepiančio kąsnio ant kasdienio mūsų stalo.
Šiuolaikinių vaikų supratimas apie duonos kelią dažniausiai baigiasi artimiausioje aplinkoje – parduotuvėje. Vaikams sunku suvokti, kokį vis dėlto ilgą kelią duonelė turi nueiti, kol patenka ant mūsų stalo.
Norėdamos pasidalyti šiomis mintimis, puoselėdamos mūsų senolių tradicijas ir papročius, stengėmės perteikti vaikams, kokia duona buvo brangi ir šventa mūsų senoliams, parodyti, kaip buvo auginama ir kepama duona senovėje ir dabar. Tris savaites lopšelio-darželio „Gintarėlis“ priešmokyklinio ugdymo „Smalsučių“ grupės ugdytiniai su pedagogėmis gilinosi į senovę, prisiminė senolių išmintį, mokėsi gerbti duonelę.
Grupės pedagogės su ugdytiniais pakvietė tėvelius, broliukus, sesutes ir senelius į gražią, nuotaikingą duonutės šventę. Šventė vyko pagal pasaką „Kas valgys pyragą?“
Asmeninio albumo nuotrauka
Gruodžio 13 dienos rytą „Smalsučių“ grupės ugdytiniai kartu su tėveliais ir pedagogėmis išvyko į Plungės rajono Paplatelės kaimo turizmo sodybą „Po Ąžuolais“. Čia vaikai dalyvavo edukacinėje programoje „Naminės duonos kepimas“. Kiekvienas, ir mažas, ir didelis, su meile ir šiluma suformavęs savąjį duonos kepalėlį, laukė, kol jis krosnyje iškeps. O kad laikas belaukiant neprailgtų, vaikai pamokė vilką, kaip duonos išsikepti, prisiminė patarles ir gražius posakius apie duoną.
Pilni įspūdžių, teigiamų emocijų, mažieji susėdo į autobusą, kuriame pasklido viliojantis šviežiai keptos duonos kvapas. Skirstėmės visi sotūs ir įgiję naujų žinių apie lietuvių liaudies papročius, tradicijas, sužinoję, kodėl duonelė vadinama šventa.
Jolanta GRAŽIENĖ
PU pedagogė metodininkė
Asmeninio albumo nuotrauka
