Telšių „Romantika“ su Romualdu Miškiniu. Asmeninio archyvo nuotraukos
Sedoje įvyko VI Žemaitijos zonos festivalis „Žiemos romansai“. Jame dalyvavo: „Sedos romansai“, Mažeikių „Alksna“ su savo vadove Dainora Petrikiene, Vilhelminos Imbrienės ir Angelės Norkienės duetas iš Mažeikių, „Ponios Daivos salionėlis“ iš Klaipėdos (vadovė Daiva Ignatavičienė), „Sidabrinė mėnesiena“ iš Radviliškio ir jų vadovė Vilma Merkytė, poetas ir dainų atlikėjas Romualdas Miškinis su Telšių „Romantika“ (vadovė Valerija Bulkauskienė) bei „Akmenės vyrai“, vadovaujami Alvydo Vaičekausko.
Vakaro vedėja, Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, vedė festivalį ir vis skaitė romansus. Gal ne visi juos girdėjo, bet jie buvo „į temą“, gražiai papildė, užpildė, išlygino saldžius romansų emocijų pliūpsnius. Ką ir kalbėti – ir kirčiavimas, ir intonacijos, ir teksto pateikimas nė vieno neerzino ir nekilo abejonių, kad jie papildo, o ne laiką tempia ar trukdo.
Dar kartą pasitvirtino mintis: ne vietovės gyventojų gausa lemia renginio, šiuo atveju festivalio, sėkmę. Žiūrovų buvo tiek daug, kad, atrodė, netilps, kad mašinų jau ne tik mokyklos kieme, bet ir aplinkinėse gatvėse nebus kur statyti. Sutilpo. Yra kažkokia nuojauta einant į koncertą: šiemet kas nors bus kitaip, ir tikėjimas, kad bus gražu. Tas gražumas, ko gero –paprastume. Tas paprastumo naivumas, lengvumas ir gerumas – svaigina, panardina, ir tu lyg maudais gerų jausmų vandenyse. Išlieka vidinis nuogąstavimas, kad jau per daug, per ilgai, bet… emocijų užtenka iki galo. Aišku, tam padeda ir atlikėjų surikiavimas. Nors… buvo per ilgai. Jautėm visi. Bet juk malonumas per ilgas, kad taptų kančia, turi būti tikrai labai ilgas. O taip nebuvo.
Visi žiūrovai ir dalyviai atkreipė dėmesį, kad visos romansistės šiemet ypač skoningai, dailiai pasipuošusios. Ir beveik visos juodom suknelėm ir baltais karoliukais. Pamaniau, kad festivalio organizatorė Lina, kaip dabar sakoma, pasiūlė tokį aprangos kodą. Pasirodo – nieko panašaus nebuvo tartasi. Tai nutiko savaime. Ir romansų šiemet buvo mažiau. Romansų stiliaus kadais dainuotos dainos. Sediškiai priminė Algimanto Raudonikio lyriškas melodijas, buvo dainuojamoji poezija, tėvas ir sūnus Ramanauskai užtraukė „Suliko“, ją pakartojo Akmenės vyrai, bet jau kitaip, kitokiam muzikos instrumentų fone. Žodžiu – prasto skonio nebuvo.
Dar noriu užsiminti apie žiūrovus. Jų buvo tikrai iš visos Telšių apskrities. Iš Mažeikių net dideliu autobusu atvažiavo. Santūrių, besišypsančiom akim, daug plojančių. Buvo triukšmingai emocijas liejusių. Ko gero, iš Mažeikių. Prašė kartot… Ir gražu buvo, kai skambant valso melodijai, santūrusis Linos Rupšienės vyras Vacys pakvietė ją šokio. Prieš visą salę. Tai irgi buvo „į temą“.
Nepakalbėjau apie Gražinos Lukšienės scenografiją. Subtilu, skoninga, minimaliai spalvų ir daiktų, geras apšvietimas. Tai papildė bendrą vakaro nuotaiką. Scena ir be žmonių nebuvo tuščia.
Festivalio sumanytojos Linos Rupšienės klausiu:
– Kas tave šiemet nustebino?
– Žiūrovai, ne tai, kad jų tiek daug, bet kad jie visas dainas moka. Net ėmiau galvoti, kad reikia ieškoti tokių, kad nemokėtų. Dainuojanti, tekstus mokanti publika.
Man pačiai buvo atradimas A. Raudonikio meilės dainos. Vyras išvažiavo į Norvegiją, festivaliui ruoštis reikia, o be jo negaliu orkestrėlio sudaryti. Emigracija pakeitė mūsų repertuarą. Bet, pasirodo, iš tikrųjų nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sunkiau dirbom, bet išėjo naujai ir įdomiau. Svajoju, kad mūsų festivalis galėtų būti lyg ir dviejų dalių: dainuojamoji poezija, ir romansų negalim numesti. Matysim.
O šiaip – šeštą kartą kviesdama į festivalį jaučiaus daug ramiau. Jau pasitikiu ir svečiais, ir saviškiais, ir žiūrovais, ir pati savim.
Lauksim VII „Žiemos festivalio“.
Genoveita GRICIENĖ
Dainuoja „Akmenės vyrai“. Asmeninio archyvo nuotraukos
