***SKAITYTOJO NAUJIENA*** Mažeikiuose baigėsi roko maršas

Grupė „XIII fortas“ akcentavo, kad kertiniai šio turo akmenys buvo Vasario 16-oji, partizanų pagerbimas bei gyva muzika. Nuotrauka iš asmeninio grupės archyvo

Mažeikiuose, „Club House“ salėje, baigėsi trylika Lietuvos miestų aplankęs dviejų susirūpinimą tautine savimone pajutusių grupių XIII Fortas (death/rapcore, Panevėžys) bei G. Solid (disco metal, Kaunas) inicijuotas koncertinis turas „Niekas nenorėjo mirti“.
Stingdanti lauko temperatūra salėje – šių grupių krikštas Mažeikiuose – pareikalavo ne tik grupės, bet ir žiūrovų ištvermės. Galbūt dėl to ir sunku prisiminti laikus, kada kuri roko grupė čia yra atvykusi savo iniciatyva…
Apie tai, kokį įspūdį jiems paliko debiutas Mažeikiuose bei patį turą, teiraujuosi koncertinio turo varomosios jėgos – grupės „XIII Fortas“ – narių Dovaro (repo vokalas) bei Audriaus (death vokalas, gitara).

– Visų pirma, kaip pavyko pasipriešinti šalčiui? Mačiau, Dovaras netgi basomis po sceną šėlo.
Dovaras: Kada palaiko šilta publika, tada ir pačiam nebe šalta darosi. Pėdos truputį pašalo, bet šokinėjant to nebejaučiau. Batų nusimovimas nebuvo spontaniškas, tai – performanso dalis. Toje dainoje skambėjo žodžiai, kad šalta stovėti žiemą basam. O tau, Audriau, nebuvo šalta?
Audrius: Man… ne (juokiasi).

– O dėl aparatūros nebijojot? Juk esant šalčiams ji kartais iškrečia išdaigų.
Audrius: Jei būtume visko bijoję, turbūt nebūtume net į turą leidęsi.
Dovaras: Į turą išvykę per didžiausius speigus labiau bijojome, kad autobusiukas nesugestų ar pinigų nepritrūktume.

– Mažeikiams teko garbė tapti finaline turo stotele. Kaip tai atsitiko?
Audrius: Koncertinį turą sudarė trylika miestų, todėl kiekvienam datą rinkomės ne atsitiktinai. Kertiniai šio turo akmenys buvo Vasario 16-oji, partizanų pagerbimas bei gyva muzika. Buvo kilusi mintis dėlioti tvarkaraštį pagal buvusias partizanų apygardas, tačiau tai neįmanoma, nes tektų viską dengti savo lėšomis. Be to, rengti koncertą mažesniuose miestuose vidury savaitės būtų tikra pražūtis – niekas nesusirinktų.
Dovaras: Nuostabu, kad Mažeikiai mus prisitraukė. Nerealu, ką čia pamatėme – tokių patalpų ne kiekvienas didmiestis turi, kur, atrodo, muzikantų pulkas, ir visi pasipūtę, besigirdami, ką jie turi. Pavyzdžiui, Vilniuje. O štai atvažiuoji į Mažeikius ir išsižioji.
Audrius: Malonus turo bruožas, kad pamatai, kaip kas vyksta. Yra tokių grupių, kurios galvą iškėlusios sako, kad mes į mažą miestelį nevažiuosim, mums ne lygis. O per šiuos koncertus mes pamatėme, kuo skiriasi kiekvieno miestelio pogrindinė kultūra. Kiekvienas miestas turi savo atspalvį.
Dovaras: Žymios grupės galbūt užsiima komercija, iš to gyvena, galvoja, kad atvykusios į kokius Mažeikius nesurinks pelno, reikalingo šeimoms išmaitinti. Tebūnie, tačiau man atrodo smerktina, kad kai kurių grupių nariai yra dirbantys ir tik laisvalaikiu susieinantys, bet vis vien nesutinka važiuoti už savo lėšas, susimetę po 20 litų.
Audrius: Mes važiuojam, nes norim paminėti gražią datą bei pagerbti žmones, kovojusius už jos išsaugojimą. Siekiame judinti pogrindį, nes neuniversitetiniuose miestuose renginiai vyksta itin retai. Mažeikiuose nepavyko, o kituose miestuose stengdavomės rasti vietinių grupių, kad suteiktume progą pasireikšti jauniems muzikantams.

– Regis, Mažeikiai jums išties patiko: paskutinėje dainoje vien ditirambus jiems tegiedojote. Ar tikrai ši vieta jums pasirodė ypatinga?
Dovaras: Gera salė, geras klubas – tai, kas padaryta Mažeikių baikerių, yra nuostabu. Panevėžyje tuo negalime pasigirti, nors esame kur kas stambesnis miestas. Privalome padėkoti žiūrovams, kurie nepabūgę šalčių atėjo mūsų pasiklausyti.

– Turui pasirinkote kombinezonuotų darbininkų įvaizdį. Kuo jis siejasi su Nepriklausomybės tema?
Audrius: Šią aprangą parinkome vienam paskutiniųjų mūsų „gabalų“ „Sintetinė meilė“.
Dovaras: Manau, kad scenoje būtina ne kasdienė apranga. Beje, skaičiau komentarą internete, kad ši mūsų apranga nukopijuota nuo „Slipknot‘ų“, ir aš paaiškinau, kad apie jokius „Slipknot‘us“ nebuvo net galvota.
Audrius: Ši apranga priderinta dainai „Sintetinė meilė“, skirtai žmonėms, kuriems niekas nebesvarbu – netgi Vasario 16-oji. Tai ironiškas požiūris į tai, kad daliai žmonių rūpi tik darbas, o ne kultūra ar šalis.
Dovaras: Tokie žmonės atsižvelgia tik į savo gerovę: kad turėtų alaus atsigerti priešais televizorių, perjungti kitą kanalą, ilsėtis, parėjus iš darbo, bei pasirūpinti naujesnės laidos mikrobangų krosnele.
Audrius: Kita vertus, mes esame iš pramoninio miesto, nešiojame kombinezonus, rankose laikome plaktuką. Kad ir kaip būtų, Panevėžys yra pramonės miestas (leidžiu sau įsiterpti – mirusios pramonės – A. B.). Todėl tai atspindi, iš kur mes esame.

– Turas jau finišavo. Akmuo nuo širdies nusirito, ar priešingai – gaila, kad viskas baigiasi?
Abu: Gaila.
Dovaras: Lyg ir norėtųsi dar tęsti, tačiau nuovargio jau nebepaslėpsi.
Audrius: Šis koncertinis turas jau antrasis. Viskas gimė iš anksčiau surengtų mini festivalių „Už Lietuvą“. Pirmiausia įsitvirtinome Panevėžyje, paskui pridėjome Vilnių, Pasvalį ir taip toliau. Pernai šiuos koncertus pervadinome į „Niekas nenorėjo mirti“ ir apkeliavome aštuonis Lietuvos miestus.

– Kaip šiame ture atsirado jūsų pagrindiniai palydovai – „G. Solid“?
Audrius: Jei ne „G. Solid“ entuziazmas, vargu ar iš viso būtume į turą išvažiavę. Pernai koncertus baigėme pesimistinėmis nuotaikomis – einant prie pabaigos gedo mašinos, šalome ir panašiai. Taigi šiemet su baime klausiau kolegų, ar tęsim toliau. O susidomėję „G. Solid“ įžiebė kibirkštėlę tolesniam darbui.

– Kituose miestuose jus apšildydavo jaunos grupės, ir ne tik vietinės. Ar būta malonių atradimų?
Audrius: Kada atvažiuojame, susikrauname aparatūrą, persirengiame, taip ir pražiopsome tuos pasirodymus. Tad į šį klausimą negalime atsakyti (šypsosi).

– Kai kuriuose miestuose jūsų pasirodymai įvardinti kaip geriausia, kas tuose miestuose yra įvykę. Kaip tai pavyko pasiekti?
Audrius: Už tai turime padėkoti Žilvinui Baronui, kuris nemokamai rūpinosi aparatūra ne tik Panevėžyje, bet ir Kupiškyje, Pasvalyje. Jis sukūrė pasirodymams tobulą garsą, šviesas. To, kuo jis mus parėmė, neretai neturi ir didžiosios Lietuvos roko grupės.

– Rašote turų dienoraščius, filmuojate. Į ką tai pavirs?
Audrius: Su mumis keliauja vaizdo operatorė Beatričė Liutikaitė, kuri vėliau sumontuos koncertinį filmą. Koncertuodami šnekiname žmones, kurie yra „pasikaustę“ istorijoje, kurie priima mus koncertuoti.
Praėjusiais metais taip pat bandėme tokį projektą įgyvendinti, mums talkino praktiką atliekanti studentė. Tačiau viskas subliūško, medžiaga liko nesumontuota. Laimei, šiemet tai nepasikartos.
Be to, filmuojame ir kitas grupes laidelei Panevėžio televizijoje. Galbūt auditorija nėra didelė, tačiau motyvacija groti vis vien kyla.

Kalbino Aurelijus BUTNORIUS

Jeigu ir Jūs turite naujienų, kviečiame pasidalinti su santarvė.lt skaitytojais. Informaciją ir nuotraukas galite atsiųsti, portalo viršuje paspaudę mygtuką „Atsiųsti naujieną“.
Kas mėnesį geriausios informacijos autorių apdovanosime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto