Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Pirmadienį minima Škaplierinė arba Prapjovos žymi patį kalendorinės vasaros vidurį. Prapjovos yra pagoniška, o Škaplierinė – krikščioniška šventė. Laikui bėgant, viena šių švenčių išnyko, kita labai pasikeitė.
Aukojo Žemynai
Muziejininkė Raimonda Ramanauskienė pasakojo, kad Prapjovos Lietuvoje vargu ar dar kur švenčiamos: ši diena buvo laikyta rugiapjūtės pradžia. Apėjęs rugių lauką, šeimininkas pirmą sruogą rugių atnešdavo pasivaišinti šeimai. Aplink rugių lauką apkasama duona – tai auka Žemės deivei Žemynai.
Kadangi buvo sakoma: tegu duona susieina su duona, ja taip pat buvo vaišinami ir pjovėjai. Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas.
Rankas pakeitė technika
Senovės lietuviai tikėjo, kad pirmas rugių pėdas saugo nuo bėdų, todėl kelios pirmosios varpos iš jo buvo sudeginamos ant aukuro – tai irgi aukos likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai.
Tokios darbų pradžios apeigos būdavo labai svarbios: taip būdavo užsitikrinama, kad darbas sektųsi, nuo to priklausė rugių derlius – šeimos išgyvenimo šaltinis.
„Dabar tokie papročiai gal atrodo naivūs ir nelabai įmanomi, nes javus ūkininkai pjauna ne rankomis, o kombainais. Ir pjovėjų samdyti nebereikia: viską nudirba technika“, – kalbėjo pašnekovė.
Škaplierinė minima atlaidais
Kas kita – Škaplierinė, arba Škaplierna – Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės šventė. Ji pradėta minėti Lietuvoje įvedus krikščionybę ir iki šiol pažymima šv. Mergelės Marijos atlaidais to vardo bažnyčiose.
Liaudyje paplito tikėjimas, kad būtent šią dieną Mergelė Marija išvaduoja sielas iš skaistyklos.
R. Ramanauskienė pasakojo, kad ši diena yra susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui, kurio narių būdingas atributas – škaplierius.
Šventės sutrumpėjo
Iš pradžių škaplierius buvo tik vienuolių aprangos dalis, paskui virto juostele sujungtais dviem audeklo gabaliukais su Kristaus ir šventųjų atvaizdais, pasauliečių dėvimi vienas ant krūtinės, kitas – ant nugaros.
XVII amžiuje Lietuvoje pradėjus kurtis vienuoliams karmelitams škaplieriai tapo populiarūs, nes tai esąs išganymo, apsaugos nuo pavojų, ramybės ir amžinos sandoros ženklas.
„Kai Lietuvoje buvo pastatyta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčių, tose parapijose vykdavo net savaitę trunkantys atlaidai. Dabar tas laikas sutrumpėjęs, o ir atlaidai tampa panašesni į pasaulietines pramogas“, – teigė R. Ramanauskienė.
