Dažną vakarą Lietuva prikrinta prie televizorių ekranų, kai rodo Europos krepšinio čempionato varžybas: keikiam, kai varžybos vyksta vėlai vakare ir baigiasi vidurnaktį, o rytojaus dieną reikia keltis į darbą. Bent jau man tos kelios valandos daug ką reiškia, o krepšinis – lyg saulėgrąžos: kai pradedi jas gliaudyti, negali sustoti. Tiesa, saulėgrąžų nemėgstu dar nuo mokyklos laikų, kai viena lietuvių kalbos mokytoja mums, lukštenusiems jas, pasakė: „Fu, jūs kaip tie slavai, „siemiečkomis“ negalite atsidžiaugti“. Nuo to laiko šis delikatesas ar laisvalaikio praleidimo priemonė ir tapo neskani ir tikriausiai nebemaloni: fu, „siemiečki“…
O krepšinis – visai kas kita: nors ir nebežinai, už ką sirgti per kitas rungtynes, bet jas, nepaisant laiko bėgimo, norisi žiūrėti ir toliau… Nesvarbu, kad artėja rytas ir vėl teks kilti naujai darbo dienai…
Tos dienos būna gana įvairios – vienos sunkesnės, kitos paprastesnės ir lengvesnės, svarbu, kaip į jas pažiūrėsi, ką veiksi ir ką patirsi. Štai anądien senamiestyje matau gana keistoką reklamą, kuri siūlo perpus pigesnes skyrybas. Tiesiog taip ir parašyta – skyrybos su 50 procentų nuolaida. Va tai tau! Kaip į tai reaguoti, nežinau: man nebeaktualu, o kas tai ruošiasi daryti ir negali apsispręsti, tai yra tikras paraginimas, paskata tai padaryti. Taip ir išskiriamos šeimos perpus pigiau, nei tai galima padaryti. Jokiu būdu nesiūlau jums tuo pasinaudoti: gyvenkit šeimoje ir toliau ir netikėkit tokių reklamų privalumais – jei nė karto neišsituokėte, nežinote, kiek tai kainuoja, tad tai darant už tą 50 procentų, nulups vis tiek tą pačią sumą – be jokios siūlomos nuolaidos.
O štai viena mano pažįstama nusiteikusi ateityje pradėti auklėti Savivaldybės tarnautojus: esą jie nemoka kalbėtis telefonais. Gal ne kalbėtis, bet atsiliepti – paskambinęs dažniausiai išgirsti „alio“ ir tyla. Nebežinai, nei kur paskambinai, nei kur norėjai skambinti – tik „alio“. Kiek žinau, valstybės tarnautojai turėtų bendrauti kiek kitaip: kitame laido gale turėčiau išgirsti, kur paskambinau ir su kuo bendrauju. Iš tiesų, ne man mokyti, kaip ponai valdininkai turėtų bendrauti telefonu. Čia akcentuoju tik faktą, kaip yra, o išvadas turėtų pasidaryti tie, apie kuriuos kalbama, ir „alio“ kitame laido gale neturėtų būti paskutinis raginimas bendrauti.
Keistai tie Savivaldybės žmonės bendrauja ne tik su visuomene, bet ir tarpusavyje. Kodėl taip sakau? Viena moteriškė prie savo daugiabučio namo ėmė ir nurėžė kažkokį augalą – ar tai medis, ar krūmas, sunku pasakyti, net tuo pasipiktinę kaimynai nežinojo jo pavadinimo. IR KĄ JŪS MANOT? Kai mano kolegė pradėjo domėtis šiuo detektyvu, tapo nebeaišku, kam iš valdžios tuo reikėtų užsiimti: vieno Savivaldybės skyriaus darbuotoja tvirtino, kad tai miesto seniūnijos reikalas, seniūnija rodė pirštu į Savivaldybę. Atrodo, lyg ir ta pati įstaiga būtų, bet nesutaria, kas už ką yra atsakingas. Gal galų gale reikėtų susėsti prie bendro stalo ir išsiaiškinti, kas yra kas, o ne žmones gainioti nuo „einošiaus pas kaipošių“.
Daugiabučių namų renovavimo darbų – pats įkarštis, nes norima iki prasidedant žiemai kuo daugiau padaryti. Gatvių renovacija kiek aprimo, dabar lieka laukti, kada bus renovuojamos likusios
tiek senamiesčio, tiek mikrorajono gatvės, o jų dar yra nemažai. Užtat kas vyksta senamiesčio parke! Tikras sujudimas: laksto traktoriukai su smėliu pirmyn ir atgal. Suprantama – kas nepadaryta laiku, turi būti atlikta, priešingai – kirs viršininkams per kišenę, bet šie, žinoma, savęs nenusiskriaus ir mokės tą žalą sau kompensuoti. Nukentės, aišku, paprastas žmogus: negi imsi ir apkaltinsi savo viršininką?
O štai vienas renovacijos darbas per visą vasarą taip ir liko nepadarytas: V. Burbos gatvėje, ties „Santarvės“ redakcija, buvo atvežtas ir ant naujo šaligatvio pastatytas didžiulis gėlių vazonas. Laisvės gatvėje tokių taip pat yra, bet juose ir dabar dar tebežydi gėlės. Gal tie, kurie atvežė puodą, galvojo, kad jį užpildys redakcijos darbuotojai, bet jie turi savo vazonus su gėlėmis. Taigi, matyt, eilinį kartą atvežė ir pamiršo: tolokai nuo pagrindinės gatvės yra ir į akis nekrinta. O gal tam indui skirtomis žemėmis ar gėlėmis savo darželį ar sodą papuošė koks nors už jas atsakingas ponas.
Įdomūs žmonės tie viekšniškiai: miestelyje silpnas Tele-2 ryšys, tad savo bėdos priežasčių ieško ne patys, o nori, kad tai už juos darytų kažkas kitas. Žinau tik tiek, kad Viekšnių seniūnijoje daug kas turi problemų su telefono ryšiu, tad visiems bendrai ir reikėtų ieškoti problemos sprendimo būdų.
Dar vienam viekšniškiui, matyt, prastai rodo televizorius, tad teiraujasi, kur reikia kreiptis, kad sustiprintų televizijos signalą? Kažin ar pats bent bandė ieškoti, kur nors kreiptis: šimtu procentų garantuoju, kad ne. Einama tiesiausiu keliu – mes jums duodame užduotį, o jūs sutvarkykite mūsų reikalus. Kiek Lietuvoje yra televizijų ir kaip reikia žinoti, kas tvarko tuos signalus? Įsivaizduoju, koks tai darbas.
Kita vertus, nežinau, ar reikia išgyventi dėl prastai rodančių televizorių? Vis tiek per juos nėra ką žiūrėti. Jau įsibėgėja naujasis televizijų sezonas, bet filmai tie patys – seni ir jau visi matyti. Šiais laikais į kompiuterius galima parsisiųsti naujausių filmų, o čia siūlo jau prieš dešimtį metų matytus. Tad kam tokie filmai išvis reikalingi ir ar ilgai dar būsime tokie vargšai?
Apie TV tikra tiesa. Gyvenam Lietuvoje, o kas antras TV kanalas rusų kalba. Turim brolius ir kaimynus latvius, o latviško kanalo nė vieno. Užtat lenkiškai, rusiškai, angliškai ar vokiškai – prašau. Tik nė vieno lenko, anglo ar vokiečio Mažeikiuose nesutinku. Gal kas žino kokią kabelinę, kur būtų ne tiek daug užsienietiškų kanalų ir būtų bent vienas latvių kalba? Noriu atsisakyti „Kompiuterinio lango” ir surasti geresnę kabelinę. Tik nerandu.
Žiūrint seną televizoriuką su priedėliu rodo bent keletą latviškų kanalų.