Didžiausia dėkingumo išraiška Ilonai Simutienei – žmogaus nuoširdžiai pasakytas „ačiū“. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mūsų rubrikos „Žmogus ir darbas“ viešnia – Ilona SIMUTIENĖ, Vaikų našlaičių ir senelių globos namų socialinė darbuotoja, dirbanti su pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis.
Paklausta, ką galėtų rekomenduoti pakalbinti mūsų rubrikai, Vaikų našlaičių ir senelių globos namų direktorė Birutė Vaičkienė pasiūlė Iloną. Ją pažįsta nuo pat Globos namų įsikūrimo. Moteris puikiai susitvarko su savo darbu, pasižymi tokiomis savybėmis, kurių reikia atliekant specifinį, kantrybės ir gailestingumo reikalaujantį darbą. Be to, Ilona gerbiama ir mėgstama savo kolegų.
Keitė specializaciją
Apie darbą Vaikų našlaičių ir senelių globos namuose baigdama vidurinę mokyklą I. Simutienė sakė negalvojusi: tiesiog nuo mažens mėgo bendrauti, būti tarp žmonių, tad net buvo minčių tapti mokytoja. Vis dėlto pasirinko kiek kitokį kelią: baigė Klaipėdos medicinos mokyklą, įgijo medicinos felčerio specialybę, paskui neakivaizdžiai krimto socialinius mokslus.
„Pasirinkau tarnystę žmonėms: juk tiek medicinos slaugytoja, tiek socialiniai darbuotojai dirba labai panašų darbą: padeda tiems, kam reikia vienokios ar kitokios pagalbos“, – savo darbo pasirinkimą motyvuoja Ilona.
Pradžia nebuvo sunki
Baigusi mokyklą I. Simutienė mažeikiškiuose Globos namuose pradėjo dirbti medicinos seserimi. Teko rūpintis ir vaikais, ir suaugusiaisiais – juk įstaiga atlieka dvigubą funkciją. „Darbo pradžia nebuvo sunki, nebuvo ir jokios baimės: kai esi jaunas, esi drąsus“, – karjeros pradžią prisimena pašnekovė.
Pasigirdus kalbų, kad vaikų namai virs socialine įstaiga ir medicinos slaugytojų nebereikės, Ilona nusprendė keisti specializaciją ir tapti socialine darbuotoja.
„Bet išliko ir medicinos slaugytojos, padaugėjo socialinių darbuotojų, atsirado ir socialiniai pedagogai darbui su vaikais“, – apie pokyčius sakė pašnekovė.
Dirbant su vaikais labiau akcentuojamas ugdymas – mokslas, užsiėmimai, o darbas su senais žmonėmis yra specifinis: čia reikia atjautos, supratimo, pagalbos, išklausymo, bendravimo.
„Nors, kad neįkyrėtų kasdienybė, užsiėmimų, pramogų reikia ir seniems žmonėms“, – įsitikinusi moteris.
Klauso išpažinčių
Nuo antros klasės tapusi mažeikiške, iš Šiaulių krašto kilusi Ilona dabar rūpinasi 28 pagyvenusiais ir neįgaliais senukais.
Moteris sako, kad visi darbai nelengvi, bet kai dirbi iš širdies, jie neatrodo sunkūs. Kasdien tenka išklausyti senukų išpažinčių: tokia jau ta socialinio darbuotojo kasdienybė – eini, bendrauji, nors kartais tos istorijos kartojasi ir kartojasi, bet tenka klausytis.
Ji žino beveik visų senukų istorijas, nors yra visokių žmonių – vieni atviresni, kiti – labiau užsisklendę.
„Reikia viską daryti nuoširdžiai. Man atrodo, žmogus visada supras, kai su juo dirbama nuoširdžiai. Jis žino, kad galima išsišnekėti, pasipasakoti, ir būsi išklausytas… Sunku apie save kalbėti, tai geriau įvertintų mūsų gyventojai“, – kuklinosi pašnekovė.
Jausmus tenka tramdyti
Globos namuose yra vienišų, šeimų nesukūrusių senelių, kai kurie našliai, dar kitų vaikai išvykę į užsienį ar jų visai neturėjo, tad ir jų gyvenimo istorijos įvairios.
„Kiekvieno žmogaus istorija skirtinga, kartais skausminga, bet stengiamės, kad pas mus būtų gera gyventi: yra bendruomenė, renginiai, kasdien pas vieną ar pas kitą ateina lankytojų, šalia nuolat būna slaugytojos“, – apie gyvenimą Globos namuose kalba Ilona.
Būna, kai išgirsta gyvenimo istorija sukrečia, bet į namus moteris stengiasi jų nesinešti, nes nenori svetimais rūpesčiais apkrauti savo šeimos. Bet apie tuos žmones vis vien galvoja.
„Gal ir ne visada pavyksta viską pamiršti, bet stengiamės savo jausmus sutramdyti. Dirbam tokį darbą, einame su šypsena… Mūsų darbas kaip kunigų: eiti į bendruomenę ir tarnauti žmonėms. Gal ir skambiai pasakyta, bet einam prie žmonių, dirbame su jais. Kažką jiems duodame mes, kažką gauname ir patys“, – svarstė socialinė darbuotoja.
Tenka imtis taikdario vaidmens
Sakoma, kad seni žmonės – kaip maži vaikai. Su jais taip pat visko pasitaiko. Būna, kad kažko užsinori būtent šią minutę, tada reikia mokėti rasti kompromisą, paaiškinti situaciją, nuraminti. Čia, kaip ir šeimose, susipyksta vyrai, moterys, bet konfliktus stengiamasi išspręsti taip, kad visiems būtų gerai.
„Būti tvarkdariu – gal per skambiai pasakyta, bet taikdariu – tai tikrai“, – šypsosi Ilona.
Pasidžiaugti savo darbu moteris gali per šventes. Neseniai surengta puiki šventė socialiniams darbuotojams, gražių akimirkų būna ir per senolių šventes. Visi patenkinti, kai sėkmingai pavyksta užsiėmimai, renginiai.
„Tokie dalykai labai glosto širdį. Man asmeniškai nuoširdus žmogaus pasakytas „ačiū“ yra didžiausias atsidėkojimas. Tai išgirsti tenka dažnai, ir tai yra didžiausias mano darbo įvertinimas“, – tikina Ilona.
Apie darbą nekalba
I. Simutienės šeima: vyras, dešimties metų sūnus ir trejų metukų dukrelė.
„Vaikai palyginus nedideli, esame lyg jauna šeima, jaučiamės lyg gyvendami antrąją jaunystę. Vyras mano darbui neprieštarauja, kadangi jam tie rūpesčiai yra toli. Vyras žino, kur dirbu, jis nelabai nori apie tas senatves girdėti, nes ten ligos, negalavimai ir pan. Nei aš apie savo darbą jam labai pasakoju, nei jis“, – apie santykius šeimoje pasakojo moteris.
Jos laisvalaikis daugiausia skiriamas šeimai, vaikams, mėgsta išeiti, išvažiuoti į gamtą, pakeliauti, paskaityti knygas.
Ilonos darbas pamainomis: dvi dienas dirba, dvi laisvos, tad yra laiko pailsėti, pamiršti rūpesčius, pasikrauti energijos kitai darbo dienai.
Kaip ir visi dirbantys žmonės, po darbo jaučiasi pavargusi, tik tas nuovargis ne tiek fizinis, kiek emocinis.
„Bet kad pasakyčiau tam darbui „ne“ – dar nė karto nebuvo. Net nepasakysiu, ar galėčiau, mokėčiau dirbti kitą darbą kur nors prekyboje ar finansų srityje – neįsivaizduoju“, – svarstė I. Simutienė.
