Buvo laikai, kai bruknės laikytos viena populiariausių miško uogų Lietuvoje. Tačiau dėl žmogaus brutalaus įsikišimo uogynų ištekliai natūraliose augimvietėse stipriai sumenko. Dabar bruknes savo sklypuose jau augina nemažai sodininkų mėgėjų. Bruknių derlius lysvėse gerokai didesnis negu laukinių giminaičių, specialistai tvirtina, kad ir kokybe joms nenusileidžia.
Bruknės – tikras itin vertingų medžiagų aruodas. Jose randama askorbo rūgšties, vitaminų B1, B 2, karotinų, fenolinių junginių, mineralinių medžiagų. Glikozidai suteikia uogoms malonų aitroką skonį. Iš organinių rūgščių vyrauja obuolių, citrinos ir benzoinė. Dėl benzoinės rūgšties bruknių sultys nerūgsta. Prinokusiose uogose šios rūgšties daugiau, todėl rinkti pusžalių nevertėtų.
Iš bruknių verdamos įvairios uogienės, džemas, marmeladas, spaudžiamos sultys, gaminami įvairūs gėrimai, uogos marinuojamos. Bruknių sultys gerai malšina troškulį ir ypač tinka karščiuojantiems ligoniams. Ruošiant bruknes žiemai, galima visai nedėti cukraus – uogas sutrinti ir supilti į iškaitintus stiklainius, kad išsiskyrusios sultys apsemtų visą masę. Stiklainiai laikomi šaltai.
Bruknių lapai – vertinga vaistinė žaliava. Jų antpilai ir nuovirai vartojami sergant šlapimo pūslės uždegimu, nefritu, akmenlige, reumatu. Šviežios ir virtos bruknės vartojamos, kai sergama skrandžio uždegimu ir sumažėjus skrandžio rūgštingumui.
Tai rūgščių ir lengvų žemių augalas. Bruknėms reikia rūgščios, purios ir pralaidžios žemės, tinka priesmėlis, smėlis ir durpės. Jos nepakenčia stovinčio vandens – pradeda skursti ir žūva. Tačiau bruknės prastai auga ir tuomet, kai dirvožemis nuolat sausas.
Veislinės bruknės dauginamos sumedėjusiais ir žaliaisiais auginiais arba vienmetėmis atžalomis su šakniastiebio dalimi. Įsišakniję auginiai į nuolatinę vietą persodinami po dvejų, įsišaknijusios atžalos – po vienerių metų. Geriausia bruknes sodinti pavasarį, kai dar nepradėjusios augti, arba vasaros pabaigoje, kai nauji ūgliai jau užaugę. Vėlai rudenį pasodinti augalai prigyja gerokai prasčiau. Lengviausiai prigyja vazonėliuose (konteineriuose) užauginti sodinukai, be to, juos lengva parsivežti. 1 m² lysvės sodinama 9–10 sodinukų. Juos reikėtų mulčiuoti durpėmis ar smulkinta medžio žieve. Mulčias sulaiko drėgmę ir šilumą, todėl augalai geriau prigyja, auga ir žiemoja, be to, sulaiko piktžoles.
Bruknės labai jautrios trąšų, ypač azotinių, pertekliui. Pertręštos užaugina daugiau vegetatyvinių ūglių, bet prasčiau dera ir labiau serga. Durpėse augančių bruknių azoto trąšomis verčiau visai netręšti. Krūmeliai labai greitai sensta ir maždaug po 5–6 m. pradeda džiūti. Juos reikia atjauninti – nupjauti per 4–6 cm nuo žemės.