Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Prieš žiemą, artėjant šalčiams, turime pasirūpinti ne tik vaismedžiais ir gėlynu – speigas ar dideli temperatūrų svyravimai gali būti pražūtingi ir uogakrūmiams, braškynui.
Net ir mulčiuotus braškynus, esančius nuo vėjų neapsaugotoje vietoje, reikėtų papildomai apdengti. Pridengtos eglišakėmis braškės peržiemoja daug geriau. Šakas dėkite ant mulčio sluoksnio. Pradėjus dirvai šalti, smulkintomis spygliuočių medžių žievėmis, drėgnomis, pastovėjusiomis pjuvenomis arba rūgščių žemių mišiniu ar durpėmis mulčiuojami šilauogių krūmai. Mulčiuojama 5–10 cm sluoksniu, kad prie uogakrūmių stiebų liktų apie 3–5 cm tarpas, galėtų prieiti oras ir nepašustų kaklelio žievė. Pradėjus stipriai šalti, apmulčiuojama ir ties kakleliu. Mulčias sustabdo vėlyvų ūglių dygimą ir sulėtina lapų kritimą rudenį. Tai labai svarbu mažiau šalčiui atsparioms šilauogių veislėms – padeda ištverti šaltas žiemas ir pavasario šalnas, nes augalai turi daugiau laiko aklimatizuotis.
Jauni graikiniai riešutmedžiai, kol nedera, gali šiek tiek apšalti, nes būna nesumedėję ūgliai. Pradėję derėti – žiemą šalčiams atsparūs. Riešutmedžių kamienus, kaip ir kitų vaismedžių, galima iš rudens nubaltinti ir paskui aprišti eglišakėmis.
Žiemai reikia dengti pirmų–antrų metų vynmedžius ir neatsparias žiemai vynmedžių veisles. Atsparių šalčiui suaugusių vynmedžių veislių dengti nereikia, pakanka apkaupti žemėmis arba mulčiuoti durpėmis, tačiau po vasaros nusilpusius augalus vertėtų pasaugoti ir pridengti.
Vynmedžiai pradedami ruošti žiemai po pirmųjų rudens šalnų, nukritus lapams. Norint apsaugoti jų šaknis nuo šalčio, pomedžiai apkaupiami žemėmis, mulčiuojami kompostu, durpėmis, papuvusiais šiaudais, mėšlu. Mėšlas pavasarį nuimamas. Po pirmųjų didesnių šalnų paprastai ateina šiltesnis ir sausesnis periodas. Šiuo metu ne visiškai sumedėję ūgliai baigia bręsti. Praėjus maždaug 2 savaitėms, artėjant pirmiesiems šalčiams, vynmedžiai dengiami – atrišami nuo špalerių, nugenimi, prilenkiami prie žemės, kad neatsikeltų, prismeigiami sulenkta viela ir uždengiami. Kad vynmedžiai negulėtų ant žemės, po jais paklojama eglišakių ir iš viršaus taip pat uždengiama eglišakėmis. Paskui dar iš viršaus ant eglišakių uždedamas „stogelis“ iš polistireno, polietileno plėvelės, tam tinka ir medinė dėžė, kuri apsaugo nuo neigiamo atmosferos poveikio ir prilaiko žemės atiduodamą šilumą. Po eglišakėmis vynmedžiai gerai išsilaiko, nes ten yra oro tarpas, jie nepelija ir neiššunta pumpurai. Beje, eglišakių nemėgsta pelės. Vietoje eglišakių prilenktus vynmedžius galima apdengti dviguba ar triguba agroplėvele, šiaudais, meldais. Paskui dar ir sniegas užkloja šiuos dangalus. Senus aukštus, jautrius šalčiui vynmedžius reikia apkaišyti eglišakėmis, nes nuimti nuo špalerių – daug triūso ir kantrybės reikalaujantis darbas.
Avietės jautrios žiemos šalčiui ir temperatūrų svyravimui antroje žiemos pusėje, pumpurai pašąla esant -30 ? C , kai žiemos besniegės, gali pašalti jų stiebai, o pašalę stiebai nedera. Avietės gulsčiais stiebais prilenkiamos prie žemės ir apdengiamos eglišakėmis. Mažiau lanksčiais stiebais – po kelis stiebus surišama ir guldoma, paskui apdengiama eglišakėmis. Prie eglišakių gerai užsilaiko sniegas. Svarbu pavasarį laiku nuimti uždangalą, kad nesušustų aviečių pumpurai. Stačius, tvirtus, nelanksčius stiebus turinčias avietes reikia po kelis stiebus surišti į „šluotas“ ir apdengti šiaudų ar meldų „apsiaustu“. Prieš stiebų dengimą naudinga avietes mulčiuoti: durpėmis, kompostu, perpuvusiu mėšlu, susmulkinta spygliuočių žieve.
