Daugiametės gėlės savo grožiu gali mus džiuginti daugelį metų, bet ir jos ne amžinos. Kad būtų sveikos, vešliai augtų ir žydėtų, gėles reikia nuolat atjauninti.
Kai kurie daugiamečiai augalai sugeba patys savimi pasirūpinti – bėgant metams jie labai sutvirtėja ir nepaisant amžiaus kasmet gausiai žydi. Kiti, atvirkščiai, – nusilpsta, žydi vis prasčiau, keras išretėja, o žiedeliai būna smulkesni. Bijūnai, vilkdalgiai, viendienės vienoje vietoje nepersodinti gali augti 40 metų ir daugiau. Kai pasodinta tinkamai, sąlygos geros, gėlės mėsingais šakniastiebiais ir svogūnais pačios susidoroja su ligų sukėlėjais, jas rečiau puola kenkėjai. Iš pirmo žvilgsnio gležnos žiemės per keletą metų taip tankiai apauga žemę, kad išnyksta piktžolės.
Kasmet daug atžalų, svogūnėlių ar šakniagumbių užauginančios gėlės greičiau nusilpsta, pasensta ir suserga. Pvz. 40×40 arba 50×50 cm atstumais pasodinti rudeniniai astrai gausiai žydi tik pirmaisiais ir antraisiais metais, o paskui pradeda skursti. Jie priaugina daug šakninių atžalų ir sutankėja. Stiebai auga trumpesni, pažemėje nudžiūva, žiedai susmulkėja.
10×10 cm atstumu pasodintos žydrės gražiai žydi 3–4 metus. Paskui pasidaro gležnos, priaugina daug lapų, bet menkai žydi. Išvertę velėną rastumėte šimtus mažyčių svogūnėlių. Jie nežydi, nes trūksta vietos, drėgmės ir maisto medžiagų. Gėlės skursta ir tuomet, kai daug piktžolių. Pikčiausi – varpučiai, garšvos, vijoklinės rūgtys, rūgštynės, vėdrynai. Jeigu gėlynas labai piktžolėtas, gėles reikia iškasti, piktžoles išrinkti, senus gėlių kerus išskirstyti ir vėl pasodinti.
Bijūnai, arunkai, karpažolės, bajorės auga kompaktiškai, vienoje vietoje, jos neišsiplečia ir neužima naujų plotų. Kitos daugiametės gėlės labai greitai plečiasi ir po kelerių metų nukonkuruoja savo silpnesnius kaimynus. Šliaužiančiosios šilingės ir rykštenės gali užgrobti visą gėlių lysvę, jas būtina retinti. Jos nebaisios tik vilkdalgiams, viendienėms ir bijūnams.
Į naują gėlyną jaunus augalus sodinkite rečiau, kad užaugę nesitrintų šonais. Jeigu gėlės auga plačiai ir vis tiek skursta, dirvoje trūksta maisto medžiagų. Kompleksinėmis trąšomis tręšiami ne atskiri augalai, o visa lysvė. Rudenį jaunas gėles galima mulčiuoti kompostu, jis patręšia žemę ir apsaugo nuo šalčio.
Gėlės atjauninamos ankstyvą rudenį, kai peržydi ar baigiasi vegetacija. Žemė neturi būti permirkusi. Patieskite plėvelę, iškaskite augalą ir šakėmis padalykite kerą. Sumedėjusios gėlės padalijamos peiliu arba išskirstomos rankomis. Jas galima atjauninti ir nepersodinant – užtenka stipriai išgenėti, o velėną po vainiku pakeisti derlingu kompostu arba gerai patręšti. Kad trąšos pasiektų šaknis, kuolu padaroma gili siaura duobutė, įberiama kompleksinių trąšų ir užberiama žemėmis.
Kraujažolės atjauninamos kas 3–4 metai, jos greitai sutankėja. Vaisginos užkloja žemę, jas reikia nuolat genėti. Pajūrinės gvaizdės irgi atjauninamos kas 3–4 metai. Glažutės tinka alpinariumams, jos puikiai užpildo tarpus tarp akmenų. Ežiuolės trumpaamžės, o sauleniai – atvirkščiai, atjauninami tik kas 4–5 metai. Šalavijai persodinami kas 3–4, vilnotosios notros – kas 2–3 metai.
