Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Užaugintą sode derlių jau nuskynėme, tad dabar reikia pasirūpinti sodo augalais, kad jie sėkmingai peržiemotų.
Kad vaismedžiai ateinančiais metais būtų sveikesni, lapams krintant medžius ir pomedžius patariama nupurkšti 5 proc. karbamido tirpalu. Būtina sugrėbti lapus, surinkti nuo žemės ar nuskinti ant vaismedžių likusias vaisių mumijas.
Spalio mėnesį ant vaismedžių kamienų uždėkite nešlampančio popieriaus juostas (būna parduotuvėse) ir aptepkite jas nedžiūstančiais klijais. Juostos prie kamieno prispaudžiamos, apačioje ir viršuje surišamos taip, kad po jomis negalėtų palįsti kenkėjai. Prieš tai nuo kamienų nukrapštykite sutrūkinėjusią žievę.
Rudenį, kai sausa ir nėra šalnų, reikia nubaltinti vaismedžius. Prieš baltindami nuo vaismedžio kamieno ir storųjų šakų šepečiu nukrapštykite žievės atplaišas, kerpes, samanas ir surinkę visa tai sudeginkite. Galima naudoti pirktinį mišinį medžiams baltinti ir į jį dar įpilti 2 proc. lipalo arba medžio klijų, tam, kad geriau laikytųsi. Taip pat galima naudoti specialius vandens emulsinius dažus, kurie su 2 proc. sisteminio fungicido priedu tinka ne tik kamienams baltinti, bet ir žaizdoms gydyti bei kamienų apsaugai nuo nekrozių. Kalkės ir emulsiniai dažai (su fungicidu) ne tik sunaikina kenkėjus, bet ir apsaugo vaismedžių kamienus nuo vasario–kovo mėnesiais užklumpančių temperatūros svyravimų, dėl kurių kamienų žievė sutrūkinėja ir atšoka. Pavasarį, kai sprogsta pumpurai, šis darbas yra beprasmis.
Rudenį pasodintų vaismedžių kamienus tuojau pat reikia aprišti nuo kiškių. Šiam tikslui tinka ir paprasčiausios eglišakės.
Jauniems sodams nepataisomą žalą gali padaryti pelės, kurios nugraužia ne tik jauno medelio žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Jų atsikratyti padės nuodai – padėkite juos aukštesnėse sodo vietose ant žemės po lenta ir uždenkite šiaudais.
Ruošiantis žiemai mažiau atsparių, ypač ateivių iš šiltųjų kraštų, taip pat tik šiemet pasodintų ir nespėjusių aklimatizuotis augalų šaknis būtina apsaugoti nuo šalčio – mulčiuoti. Augalų šakos ir kamienai prisitaikę ištverti stiprius šalčius, o šaknys yra jautresnės. Jautriausiai į žiemos šalčius reaguoja braškės, sodinės šilauogės, kaulavaisiai, ypač persikai, trešnės ir slyvos.
Uždengti jautrius augalus reikia tik tada, kai oro temperatūra naktį nukrinta žemiau -10 °C, paprastai tai būna lapkričio viduryje. Anksčiau dengti augalų nederėtų, nes jie turi šiek tiek užsigrūdinti, priprasti prie žemos temperatūros. Dengimas apsaugo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo vaismedžių kamienų žievės sutrūkinėjimų, kurie atsiranda nuo didelių temperatūros skirtumų dieną ir naktį, tiesioginių saulės spindulių.
Kamienui aprišti tiks impregnuotas ar sviestinis popierius, kartonas, panaudoti tapetai, keliagubas agroplėvelės sluoksnis, nendrės, eglišakės. Tačiau taip šildant sodinuką būtina jį pririšti prie kuolų, kad neišgriūtų. Aprišus agroplėvele, ant viršaus galima uždėti ir eglišakių. Popieriumi rišama nuo kamieno apačios į viršų, kad viršutinė vija užeitų ant apatinės vijos (neliktų plyšių). Apvyniojamos ir jautriausios – vienmetės šakelės.
Kai dirva įšąla per 1–2 centimetrus, lepesnius augalus laikas mulčiuoti. Tik nereikia paankstinti, nes kai žemė neįšalusi, augalai gali iššusti ir susirgti arba juos apgraužia graužikai. Kai dirvos paviršiuje bus gruodas, šaknų zonoje reikia užpilti sausų durpių, smulkintos medžio žievės, komposto, perpuvusio mėšlo (šviežias netinka), pjuvenų ar sausų švarių medžių (ne vaismedžių) lapų, paskui apkasti sniegu. Tiktų ir šiaudai, bet juose gali įsiveisti pelinių graužikų. Prasidėjus šalčiams 15–30 cm storio mulčio sluoksnis supilamas ir apie kamieną. Ant jo reikia uždėti eglišakių, kad sulaikytų sniegą. Pavasarį mulčias nuimamas ar prasklaidomas, kad nesiektų kamieno ir nebūtų storesnis negu 10 cm. Mulčiuojant pjuvenomis, pavasarį jas reikia nuimti.
