Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Atėjus vasarai pražysta paprastasis sidabrakrūmis. Jis žydi visą vasarą ir rudenį – net penkis mėnesius, kol žemę sukausto šaltis arba užkloja sniegas. Sidabrakrūmiai atsparūs ligoms, kenkėjams, šalčiui ir sausrai, lengvai dauginami ir persodinami.
Lietuvoje šie augalai sparčiai populiarėja – neseniai pradėjus auginti, dabar jau randama kelios dešimtys jų kultivarų.
Sidabrakrūmiai labiausiai skiriasi krūmo aukščiu, žiedų spalva ir dydžiu. Pagal aukštį galima suskirstyti į aukštus (1–1,5 m), vidutinio aukščio (0,6–1 m), žemus (0,3–0,6 m) ir labai žemus (iki 0,3 m) sidabrakrūmius. Aukštų ir vidutinio aukščio krūmų plotis maždaug lygus aukščiui, žemų plotis gali dvigubai viršyti aukštį.
Žiedai balti, įvairaus sodrumo geltoni, rausvi, oranžiniai ir raudoni su visais tarpiniais atspalviais. Didžiausiais žiedais (4–5 cm skersmens) žydi kai kurie geltonžiedžiai sidabrakrūmiai, kitų žiedeliai 2–3,5 cm skersmens.
Šiuos augalus prižiūrėti nesunku. Jie nereiklūs žemei, svarbiausia, kad netrūktų saulės. Rausvai, oranžiniai ir raudonai žydinčius kultivarus galima sodinti ir pusiau pavėsyje. Saulės atokaitoje, ypač kai karšta ir trūksta drėgmės, jų žiedai išblunka ir pasidaro balti arba geltoni. Bet neišsigąskite – po keleto dienų, pasikeitus orui, nauji žiedai vėl švies įprastomis spalvomis.
Sidabrakrūmiui žiema nebaisi, o pakantumas sausroms priklauso nuo jūsų pačių: nuolat laistomi ir lepinami augalai, dirvai išdžiūvus, greitai pradeda vysti, o nepripratinti prie nuolat drėgnos dirvos puikiai auga ir nelaistomi – užtenka palieti per didžiąsias sausras. Pasodinti krūmeliai laistomi dažnai tik kol įsišaknija (pirmąjį rudenį ir pavasarį), o paskui vis rečiau, kad priprastų prie sausesnės dirvos. Per karščius palaistoma tik žemė po augalais, reikia stengtis neaplieti šakų ir lapų. Ligos šių krūmų paprastai nepuola, kartais užpuola amarai, bet ne kasmet ir negausiai.
Senesnių negenėtų augalų žiedai ir lapai susmulkėja, keras išretėja. Todėl jau 3–4 metais vėlyvą rudenį arba kuo anksčiau pavasarį prie pat žemės nupjaunami seniausi stiebai. Jeigu krūmas retas ir išgenėjus iš jo mažai kas lieka, pavasarį patręšiama ir palaistoma, kad užaugtų daugiau naujų stiebų.
Peržydėjusių sidabrakrūmių šakelių viršūnės nudžiūva. Sausos viršūnės su vaisių (neišvaizdžių rusvų dėžučių) kuokštais negražiai atrodo, todėl jas vertėtų nukirpti.
Sidabrakrūmiai lengvai dauginami vasaros (pusiau sumedėjusiais) auginiais. Pavyksta padauginti ne tik įprastu laiku (birželio–liepos mėn.), bet ir vėliau – rugpjūtį ar rugsėjį. Įsišaknija per keletą savaičių ir užaugina naujus ūglius, o kitais metais jau žydi. Išsprogsta anksti, todėl pavasarį sodinami kuo anksčiau, kai tik atšyla dirva. Rudenį jie sodinami spalį.
Sidabrakrūmiai tinka neaukštoms laisvai augančioms gyvatvorėms. Gražiai atrodo alpinariumuose, taip pat prie tamsių spygliuočių. Dera su svogūninėmis gėlėmis, kurios žydi pavasarį, o sidabrakrūmiai – vasarą ir rudenį. Sodinami kapinėse vietoje gėlių – jie tiks tuomet, kai kapai retai laistomi. Iš sidabrakrūmių grupių (po keletą ar keliolika augalų) galima suformuoti didelį spalvingą kilimą (augalai sodinamai kas 1 m).
