Sodininko skiltis: Sodo karalienės lelijos

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Lelijos – tai daugiametės svogūninės gėlės. Nuo seno apdainuotos ir mūsų tautosakoje minimos, lelijos džiugina mus įvairiausių spalvų ir atspalvių žiedais. Auginamos soduose, darželiuose, balkonuose ir terasose. Lietuvoje dažniausiai auginamos hibridinės azijinės, hibridinės rytinės, hibridinės vamzdelinės ir rūšinės lelijos (ilgažiedės, puošniosios, karališkosios…).
Rytinės lelijos, palyginti su azijinėmis – tikros lepūnėlės. Nors prižiūrimos panašiai, jas auginti sunkiau. Mūsų vasaros joms per trumpos, todėl svogūnai nespėja visai subręsti ir po keleto metų ima nykti.
Todėl rytines lelijas kai kurie augintojai augina vazonuose. Pavasarį juos laiko polietileno šiltnamyje įkastus į žemę. Kai orai atšyla, išneša į lauką (esant šalnų pavojui, įneša atgal). Rudenį, kai oras vėsta, vazonai vėl įnešami į šiltnamį. Šios grupės lelijas rekomenduojama auginti komposto, smėlio ir rūgščių durpių mišinyje (santykiu 3:1:3).

Visos lelijos jautrios drėgmės pertekliui. Ypač svarbu, kad žiemotų beveik sausoje dirvoje. Žiemai šiltnamyje supilama kalva, įkasami vazonai su lelijomis ir storai užpilama durpėmis. Pavasarį durpės nužeriamos, o kai pradeda augti, patręšiama kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Žydi liepos pabaigoje–rugpjūtį.

Vamzdelinės lelijos auginamos panašiai kaip azijinės, bet jos labiau bijo drėgmės pertekliaus ir mėgsta šarminės reakcijos žemę. Nors svogūnai stambūs, bet vaikučių auginti neskuba. Stiebinius svogūnėlius subrandina tik keleto veislių lelijos ir jų būna nedaug. Šios šalčiui jautresnės už azijines. Žiemai jas reikia mulčiuoti pjuvenomis, nurūgštintomis durpėmis. Mulčiuojami ir rudenį pasodinti stiebiniai svogūnėliai. Jeigu pavasarį jas pakanda šalna, reikia papildomai nupurkšti fungicidais, nes apšalusias labiau puola ligos. Šių lelijų stiebai aukšti ir tvirti, žiedai stambūs, kvapūs. Žydi antroje liepos pusėje.
Dažniau auginamos rūšys – raudonoji, miškinė, leopardinė, karališkoji, Henrio ir Saržento lelijos. Ankstyviausia iš jų raudonoji, nuo seno auginta mūsų kaimų darželiuose, taip pat leopardinė – žemyn nukreiptais dėmėtais, raudonai oranžiniais žiedais, ir miškinė – gausiai žydinti nedidukais rožiniais, aštroko kvapo žiedais.
Šios lelijos žydi antroje birželio pusėje, geriausiai auga puriame, laidžiame, neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos dirvožemyje, saulėje ar pusiau pavėsyje (tik miškinė lelija nemėgsta saulės, jai labiau tinka lengvas pavėsis). Karališkoji ir Saržento lelijos žydi beveik kartu su azijinėmis. Jos yra vienos iš vamzdelinių lelijų protėvių ir auginamos panašiai. Henrio lelijos žydi vėliausiai (liepos pabaigoje ir rugpjūtį). Šių aukštų (1–1,5 m) lelijų žiedai šviesiai oranžiniai, svyra žemyn, nelabai dideli. Auginamos kaip azijinės lelijos.
Visų lelijų žiedynus galima skinti, nevysta apie 10 dienų. Žiedynus geriau pjauti trumpesniais kotais, kad likęs stiebas su lapais sukauptų pakankamai maisto medžiagų svogūnui.
Lelijų svogūnai anksti pavasarį, pamirkius fungiciduose, sodinami į vazonus, svogūną būtinai užpilant smėliu. Rudenį persodinama į lysvę (rytines lelijas – į kitą vazoną). Kitais metais jau galėsite džiaugtis jų žiedais.
Vienoje vietoje lelijos gali augti apie 5 metus. Rudenį, kai lelijos jau nužydėjusios, nupjaunami stiebai (sulig dirvos paviršiumi) ir po to pamulčiuojama durpėmis, pjuvenomis ar kitokiu mulčiumi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*