Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Prisirpusios gervuogės tirpsta burnoje (nors, tiesa, jų skonis specifinis), turi galybę naudingų medžiagų, nekaloringos, tinka įvairiems gaminiams ruošti. Taigi, jei dar neturite, tikrai vertėtų nors vieną kitą sodinuką pasisodinti.
Gervuoges ypač vertina besilaikantieji įvairių dietų. 100 g šių uogų gausu vitaminų A, C, E, PP, B grupės, mineralinių medžiagų, ypač kalio, flavanoidų, rūgščių, pektinų, rauginių ir dažinių junginių. Ir tik 29 kcal!
Iš gervuogių uogų gaminami džemai, uogienės. Jų vynas pasižymi geru skoniu. Sultimis galima dažyti kulinarinius gaminius, audinius, kurie įgauna švelnų violetinį ir rožinį atspalvius. Iš šių augalų suneštas medus skaidrus ir aromatingas.
Kaip vaistinė žaliava dažniausiai vartojamos uogos ir lapai. Sultys gerina virškinimą, laisvina vidurius, padeda organizmui atsigauti po infekcinių ligų, karščiuojant skatina prakaito išsiskyrimą ir žaizdų gijimą. Lapų nuoviru stiprinami plaukai.
Gervuogės pradeda žydėti gegužę. Jų žiedai privilioja daugybę bičių, o užsimezgusios uogos sirpsta lėtai, laipsniškai – ant vienos šakos galima išvysti žalių, raustančių ir visai pajuodusių, subrendusių. Ankstyviausių veislių gervuogių galima paskanauti jau liepos pabaigoje. Jos skinamos keliais etapais.
Mūsų klimatui geriausiai tinka derlingos, šalčiui atspariausios bedyglės ar labai retus dygliukus turinčios veislės.
Gervuogės sodinamos saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietose. Mėgsta vakarinę saulę. Geriausiai auga derlingoje, lengvoje ir drėgnoje (bet ne užmirkstančioje) dirvoje. Kad išgaruotų kuo mažiau drėgmės, mulčiuojama medžių žieve ar pjuvenomis.
Jauni augalai sodinami rudenį arba (geriau) pavasarį 2–3 cm giliau, nei augo prieš tai. Stačiastiebės sodinamos 1,25 m, gulsčiastiebės – 4 m atstumu viena nuo kitos. Sodinant geriau palikti vieną stiebą, jį patrumpinti iki 3–4 gerų pumpurų.
Gervuogėms patinka trąšos. Kompleksinėmis trąšomis tręšiama kasmet du kartus: pirmąjį – anksti pavasarį, antrąjį – birželį. Kasmet verta paberti komposto, o kas dvejus metus – patręšti karvių mėšlu.
Greitai augančioms gervuogėms reikia atramų. Stiebus prie atramų reikia pririšti, nes patys jie nesivynioja.
Pirmaisiais metais, kai augalai pasiekia apie 1,5 m aukštį, nupjaunamos viršūnės. Dėl to atsiranda daug šoninių ūglių, derėsiančių kitąmet, juos pavasarį reikės patrumpinti iki 30 cm ilgio.
Nuėmus derlių visi derėję dvimečiai stiebai išpjaunami, paliekami tik šiųmetiniai. Jei susodinta tankiai, praretinami ir jie.
Kadangi veislinės gervuogės šalčiui nėra labai atsparios ir šaltesnę žiemą gali iššalti, rudenį jauni stiebai prilenkiami prie žemės, prismeigiami vielos smeigtukais ir uždengiami eglišakėmis. Prognozuojant ypač didelius speigus, ant viršaus dar užmetama sniego arba uždengiama sodo plėvele.
Gervuogės šalčiui ypač jautrios pavasarį, kai ryškūs temperatūrų svyravimai. Todėl neskubėkite jų atidengti, kad nenušaldytų pavasarinės šalnos.
Dauginti gervuoges paprasčiausia viršūninėmis atlankomis. Stiebas prilenkiamas prie žemės, iškasus nedidelę duobutę, jis prismeigiamas ir užberiama žemėmis. Nuolat laistoma, neleidžiant žemei išdžiūti. Pavasarį stiebas nupjaunamas, įsišaknijusi atlanka iškasama ir pasodinama į naują vietą.
Gervuogės dauginamos ir vegetatyviškai, vasarą paruoštais auginiais, kurie įšaknydinami šiltnamiuose.
Kur gauti?