Lietuvoje šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija, kurioje užtikrinama teisė laisvai reikšti savo nuomonę bei draudžiama cenzūra. Mūsų šalis tampa Baltarusijos sese dvyne, nes jos valdžia siekia užgniaužti demokratiją. Saugumiečiai, kovojantys su žodžio laisve, bet kada gali suimti apie valdžios korupciją rašantį žurnalistą ir apkaltinti bendradarbiavus su KGB.
Tokios mintys kilo mūsų visuomenei po to, kai praėjusią savaitę Valstybės saugumo departamentas (VSD) sulaikė „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių. Nors VSD vadovas Arvydas Pocius tikina, kad žurnalistas sulaikytas gavus teismo ir prokuratūros leidimus, tam priešinasi aibė politikų, teisininkų, žiniasklaidos atstovų. Teigiama, jog tai – pavojingas precedentas, nes paslaptis privalo saugoti ne žurnalistai, o tie, kam jos patikėtos.
„Piliečių klubo“ dalyviai išsakė savo nuomonę apie VSD pareigūnų veiksmus, taip pat kalbėjo apie šiandienos žiniasklaidą, jos pilietiškumą bei sugebėjimą objektyviai atspindėti tikrovę. 
Dainius RADZEVIČIUS,
Lietuvos žurnalistų sąjungos
pirmininkas:
– Žurnalistų sąjungos poziciją dėl Aurimo Drižiaus sulaikymo išdėstėme mūsų valdybos pranešime. Mes įsitikinę, kad specialiųjų tarnybų operacijos, kuriomis siekiama apsaugoti valstybės paslaptis ir užkirsti kelią jų platinimui, turi būti nukreiptos į tinkamą tų paslapčių saugojimą. Mūsų Visuomenės informavimo įstatymas labai aiškiai nurodo, kas atsakingas už valstybės paslapčių saugojimą, priežiūrą ir kontrolę. Įstatyme yra du straipsniai, kuriuose nurodoma, kokia informacija neteikiama žurnalistams, ir ypač aiškiai pasakoma, kas atsakingas už jų saugojimą.
Jeigu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis pirmiausia turėtų būti nukreiptas į pirminį šaltinį, tai yra paslapties saugotoją. Tačiau praėjusį ketvirtadienį mes sužinojome, kad sulaikomas žurnalistas, sustabdomas laikraštis, uždaroma internetinė svetainė, nes čia skleidžiama neteisėta informacija. Aš nekalbu apie šio straipsnio konstituciją, problemiškumą, nes apie tai nemažai kalbėjo teisininkai. Daugelis sako, kad apskritai tas straipsnis yra problemiškas. Tačiau tai, jog pirmiausia VSD akiratyje atsidūrė žurnalistas, redaktorius, leidėjas viename asmenyje, rodo, kad įvedama cenzūra. Aurimas Drižius nėra Žurnalistų sąjungos narys ir vargu ar galėtų būti.
Pirmiausia todėl, kad yra laikraščio leidėjas. Taip pat todėl, kad ir kaip leidėjas, ir kaip žurnalistas yra ne kartą pažeidęs Etikos kodeksą.
Mes šiandien vertiname patį principą, kai buvo pažeista ne tik spaudos ir žodžio laisvė, bet ir visuomenės teisė į informaciją. Ar vien todėl, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, galima sustabdyti laikraštį, sulaikyti žurnalistą? Kaip galima sustabdyti laikraščio leidybą neturint teismo sankcijos? Kol kas į tuos klausimus mes negavome atsakymų.
Šįkart žiniasklaida (kaip ne dažnai atsitinka) buvo pakankamai solidari. Visi reagavo žaibiškai, pranešė apie žurnalisto areštą ir redakcijoje atliekamas kratas. Taip pat neslėpė savo pozicijos. Vieni tiesiai šviesiai sakė, kad tai – išpuolis, kiti, jog tai – cenzūros požymiai. Akivaizdi kolizija, kai pirmiausia ataka nukreipiama į tą, kuris galėjo paskleisti informaciją, nieko nepasakant apie tai, jog yra pareikšti įtarimai kažkokiems pareigūnams. Atakuojami žurnalistai, kurie visai neatsakingi už paslapčių saugojimą.
Be to, dabar akivaizdu, kad tokia kryptimi jau seniai einama. Tai puikiai iliustruoja prieš porą savaičių įvykęs incidentas su BBC žurnalistu Nicholu Jones. Pranešus apie galimą nusikalstamą veiką, pirmiausia griebiami ir sulaikomi žmonės, pranešę apie tai. Tačiau net negalvojama ieškoti tų, kurie galėjo padaryti tą nusikaltimą.
Taip pat prisiminkime faktą, kai STT pareigūnai į sniegą numeta vaizdo juostą su slapta informacija ir apie tai praneša televizijos žurnalistams. Šie gi užfiksavo tuos nusikaltimą darančius pareigūnus. Kuo jie atsipirko? Ogi papeikimu. Kitaip tariant, pareigūnai, pažeidžiantys įstatymus, yra tik švelniai pabarami. Jiems pagrūmojama piršteliu, pasakoma „niu niu niu“, ir tuo viskas pasibaigia. Ar tai normalu?
Dabar Lietuvos žurnalistų sąjungos valdyba svarsto galimybę prisijungti prie Drižiaus keliamos bylos VSD ir siekti apginti visuomenės teisę į informaciją. Norime, kad būtų aiškiai atsakyta, ar visi pareigūnų veiksmai buvo teisėti.
Žinoma, ir pati šiandienos žiniasklaida ne visada atitinka visus standartus, kuriuos patys sau esame nusistatę. Puikiausias pavyzdys yra pats Aurimas Drižius, ne kartą pažeidęs žurnalisto etiką. Jis yra spaudos laisvės riboženklis, visada veikiantis ant ribos arba už jos. Atsitiktinumas, kad Drižius tapo šių dienų herojumi. Arba, kaip mes juokaujame, reikia padėkoti VSD pareigūnams, kad jie savo dėmesį nukreipė į tokį laikraštį, kurį mes vadiname „liuosu laikraščiu“.
Virginijus SUNGAILA,
poetas ir pilietis:
– Apskritai žiniasklaidą priimu kaip žaidimą. O kiekviename žaidime yra nugalėtojai ir pralaimėjusieji. Taip pat yra tie, kurie sugalvoja taisykles, ir tie, kurie jas laužo. Tačiau tai – didelis žaidimas, turintis magijos, apgaulės požymių. Vienus ta magija pagauna, ir jie nuolat nori save matyti laikraščių ar gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose. Kiti, vos paragavę, nebenori turėti su ja jokių ryšių.
Žinoma, negalima pamiršti, kad žiniasklaida – verslas. Ir tas pats VSD išgarsintas Aurimas Drižius pirmiausia yra verslininkas. Apskritai to „Laisvo laikraščio“ negalėčiau pavadinti laikraščiu. Kartais jį paskaitinėdavau ir galvodavau, kodėl žmonės nesikreipia į teismą dėl ten skelbiamos informacijos. Skaičiau straipsnių ciklą apie amžiną atilsį Gediminą Kiesų ir negalėjau suprasti, iš kur laikraštis visą tą purvą traukia.
Tačiau nepateisinu Artūro Paulausko, kuris pareiškė, kad jam žema teistis su Drižiumi dėl konfiskuotame laikraštyje išspausdinto straipsnio. Vadinasi, socialliberalų lyderis nevertina Drižiaus kaip žmogaus. Šis gali būti blogas, bjaurus, tačiau jis yra žurnalistas, paviešinęs gana kompromituojančią informaciją. Jeigu jis nesiteisia, vadinasi, ten yra išspausdinta teisybė. Paulauskas, matyt, galvoja, kad, pažeminęs Drižių, apsisaugos nuo atsakomybės. Manau, kad tam politikui labai trūksta garbės, yra apimtas agonijos.
Kartais politikai per daug skausmingai reaguoja į žiniasklaidoje paviešintą informaciją. Juk jie priėmė žaidimo taisykles, yra vieši asmenys, todėl turi su tuo susitaikyti. Žinoma, žiniasklaida turi galimybę įteigti vienokią ar kitokią nuomonę. Politikai tai puikiai žino, todėl moka pinigus, užsako straipsnius. Jeigu anksčiau Drižius būtų pasakęs, kad Paksas jam moka pinigus, tai tikriausiai VSD nebūtų galėjusi dabar tokiu būdu gintis. Būtume žinoję, kad ten spausdinami užsakomieji straipsniai ir atitinkamai juos vertinę. Dabar visa atsakomybė suverčiama ant žurnalisto, o žmonės, kurie užsakė tuos straipsnius, mokėjo pinigus, skendi rūke.
Jeigu pradėsime uždarinėti į kameras žurnalistus, tada kartu su jais uždarinėkime ir tuos, kurie užsakė straipsnį, „nutekino“ informaciją.
Manau, banalu sakyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Mano nuomone, tai – pirmoji valdžia, nes apie visus visuomenėje nutinkančius gerus ir blogus dalykus pirmiausia sužinome iš spaudos. Mes tikrai nežinome, ką žino VSD šefas Pocius, kokie dalykai vyksta aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Gal po kurio laiko koks politikas ir pasakys. Tačiau jeigu apie tai sužino žurnalistas (ir visai nesvarbu, iš kur jis gauna informaciją), jis iš karto viską paviešina. Apskritai žiniasklaida galėtų nesivadinti valdžia (nes ten, kur valdžia, ten ir korupcija), ji turėtų būti pilietiška. O pilietiškumas priklauso nuo to, kiek laisvas yra žurnalistas, jo pašnekovas, visuomenė, leidinio savininkas.
Jonas JURKUS,
socialdemokratas,
buvęs Seimo narys,
UAB „Mažeikių šilumos
tinklai“ direktorius:
– Man keista, kad dabar vyksta tokie dalykai. Žinau, kad daug kas to Drižiaus nemėgsta. Esu skaitęs „Laisvą laikraštį“. Kai kada jis man patinka, kai kada ne. Nemanau, kad ten prirašoma daug nesąmonių, nes jeigu taip būtų, visi pultų bylinėtis. Daugelis to laikraščio herojų vadovaujasi principu: „Sabaka lajet, a karavan idiot“ (šuo loja, o karavanas eina – V. S.).
Esu įsitikinęs, kad VSD vadovas pasielgė neteisingai. Gali būti, kad yra probleminis tos organizacijos kolektyvas. Blogai, jeigu jis yra surinktas vadovaujantis partiniu principu. Galbūt dabar Pocius bando įvesti tvarką. Manau, kad tas VSD poelgis nedavė naudos nei valstybei, nei saugumui. Generolas pasielgė labai neatsakingai. Savo problemas jis turėtų kažkaip kitaip spręsti. Žiūriu į tą žmogų ir man yra gėda už jį. Galų gale tegul prisipažįsta, kad suklydo, mušasi į krūtinę ir prašo atleidimo.
Iš kitos pusės, ir žiniasklaida ne visada elgiasi garbingai. Pritariu Vytauto Landsbergio žodžiams, kad žiniasklaida, užkabinusi žmogaus privatų gyvenimą, turi būti baudžiama ne mažesne kaip dešimties tūkstančių litų bauda. Einame į demokratinį pasaulį, todėl visi, apšmeižę privatų asmenį, turėtų patirti didelių piniginių nuostolių.
Tačiau visiškas absurdas žurnalistą sodinti į kalėjimą! Galima buvo jį pasikviesti, operatyviai atsivežti, padiskutuoti, priimti kažkokį sprendimą. Manau, kad VSD tam žurnalistui padarė auksinę reklamą. Aš, jo vietoje, kokią savaitę kasdien eičiau pasimelsti į bažnyčią. Juk tas, kuris niekada neskaitė to „Laisvo laikraščio“, dabar būtinai jį skaitys.
Be to, manau, kad vienas Drižius niekada nebūtų išdrįsęs spausdinti tos informacijos. Spręsdamas iš savo karčios patirties, manau, kad kažkokie politikai, nesitikėdami tokio efekto, paprašė jo tai padaryti. Nors daug kas to laikraščio nemėgsta, artėjantys savivaldybių rinkimai padarė savo.
Be to, žiniasklaidos atstovai, nors ir nemėgsta to laikraščio, vis tiek jį gins. Nes puikiai žino, kad šiandien suėmė Drižių, o rytoj gali suimti jį. Tačiau aš dar kartą pabrėžiu, kad ta žiniasklaida ne visada elgiasi garbingai. Pavyzdžiui, pastaruoju metu eskaluojamas Vytauto Pociūno privatus gyvenimas. Juk jis nebuvo politikas, tai kodėl po jo mirties pradeda į viešumą kelti asmeninio gyvenimo problemas. Taip yra skaudinama šeima, vaikai.
Tačiau politikas privalo žinoti, kad bus nuolat mušamas. Kažkada iš Seimo tribūnos išdrįsau pakritikuoti vieną įtakingą politiką (daugiau taip niekada nedaryčiau). Iš karto gavau signalą, jog pateksiu į vieno dienraščio puslapius. Pergalvojau visą savo biografiją, viską apmąsčiau, tačiau nesuradau, už ką galėčiau būti plakamas. Tačiau jie surado prie ko prisikabinti. Malė malė, plakė plakė, kol įsiutau. Tada, pasitelkęs draugus, sužinojau, kad viena galinga organizacija už tuos straipsnius pervedė tam dienraščiui triženklę sumą. Man buvo pasakyta, jog jeigu noriu, kad iš manęs padarytų nedidelį angelą, turiu surasti sponsorių ir tam laikraščiui paaukoti panašaus dydžio sumą.
Vis dėlto, patinka ar nepatinka, politikas privalo bendrauti su žurnalistais. Nors kartais plaka už visiškus niekus, tačiau vardan to, kad ateityje būtum geresnis.
Vida KERŠIENĖ,
buvusi korespondentė:
– Tą vakarą, kai išgirdau per žinias apie Drižiaus suėmimą, klausiau ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Netikėjau, kad apskritai tokie dalykai yra įmanomi demokratinėje visuomenėje. Tai, kad to negalėjo būti ir jie elgėsi neįstatymiškai, atrodo, dabar jau supranta ir saugumiečiai. Drįstu manyti, kad iš karto jie tai suprato. Prisiminkime tos dienos įvykius. Per vakaro žinias parodo Valdo Adamkaus pareiškimą, kad juodosios technologijos ruošiasi atlikti savo darbą, teiks dezinformaciją, todėl reikia būti budriems. Kalba Prezidentas, vadinasi, įrašas padarytas dieną, dar prieš prasidedant kratoms. Man, kaip pilietei, kyla įtarimas, kad tie veiksmai buvo suderinti: pirmiausia perspėja apie pavojų, o paskui rėžia.
Tose pačiose žiniose vėliau parodomas reportažas apie tai, kad „Laisvo laikraščio“ redakciją užpuolė saugumiečiai, ir toliau tyla. Ir Prezidentas tyli. Įdomiausia, kad tyli ir kolegos. Jie tai pateikė kaip eilinę informaciją. Mane labiausiai išgąsdino žurnalistų reakcija. Mielieji, kad ir kokia būtų konkurencija, tačiau Etikos kodeksas reikalauja, kad žurnalistai būtų solidarūs. Galiausiai, ar esate apsidraudę, kad ir su jumis taip nenutiks? Ir ne tik su konkrečiu žurnalistu, bet ir su visu laikraščiu, nes juk siekė paimti visą tiražą. Jeigu Drižius ruošėsi spausdinti kažką neleistino, būtų pakakę išimti vieną straipsnį, tačiau jie konfiskavo visą laikraštį ir įrangą išsivežė. Galiausiai mūsų saugumas taip apsimovė, jog nespėjo paimti viso tiražo. Vėlgi kyla klausimas, ar iš tikrųjų tokie nevykę tie mūsų saugumiečiai.
Beje, ar jums šiandien aišku, kokia paslaptis tame laikraštyje buvo paviešinta? Aš jį visą perskaičiau, tačiau taip ir nesupratau. Ir saugumiečiai nepasako, tik aiškinasi, mindžikuoja, kaip maži vaikai, prisidėję į kelnes. Matyt, iki šiol nesugalvojo. Vėlgi kyla įtarimų, kad ne to ieškota. Paslaptimi tik prisidengiama. O tai, kad mūsų specialiosios tarnybos gali padaryti daug ką neteisėtai, manau, visiems gerai žinoma.
Jono STRAZDAUSKO ir Eltos nuotr.:
Žurnalistas A. Drižius ir „Laisvą laikraštį“ leidžianti bendrovė „Šilo bitė“ nusprendė pradėti teisminį procesą prieš VSD, siekdama apginti savo interesus ir spaudos laisvę Lietuvoje.
