Spektaklis „Vaidina Marius Repšys“ – ir pramoga, ir proga susimąstyti

Manau, kad nieko blogo, kai menas tampa pramoga. Visi esame pavargę nuo rūpesčių, po darbų norisi ilsėtis. Bet kartais menas gali tapti ne tik pramoga, bet ir akstinu susimąstyti, kelti klausimus.
Spalio 14-osios vakaras Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre buvo išskirtinis – vyko monospektaklis „Vaidina Marius Repšys“. Jame garsus aktorius vaidina pats save, šio monospektaklio centre – Mariaus Repšio patirtys susigyvenant su psichine liga. Pasak spektaklio režisieriaus Manto Jančiausko, tai – atsigręžimo į save, į savo vidų istorija.
Sakoma, jog geras meno kūrinys iškelia daugiau klausimų nei atsakymų. Vienas pirmųjų klausimų, kuriuos kėlė aktorius: „Ar sunku vaidinti save?“ Po viso spektaklio buvo galima pastebėti: tikrai sunku, apskritai šis spektaklis vadinančiajam, atrodo, turėjo būti didelis krūvis: tiek emocine, tiek fizine prasme.
Tačiau… Didžiąją laiko dalį laiko salė kvatojosi, o ne dūsavo. Pasirodymą lydėjo mokėjimas su humoru pažvelgti į sunkius dalykus, pasijuokti iš savęs ir kitų.
Spektaklyje dalyvavo ir spektaklio idėjas perteikė ne tik pats aktorius, bet ir jo sukurti personažai: pavyzdžiui, Vandalas iš spektaklio „Išvarymas“, Laurynas Stuoka Gucevičius iš spektaklio „Katedra“ ir kiti. Vaizduota ir Mariaus Repšio vaikystė, ir supratimas, kad nori būti aktoriumi.
Svarstyti įvairūs dalykai: menininko, aktoriaus veikla – sunku yra „įeiti“ į vaidmenį, dar sunkiau „išeiti“. Taip pat kviesta susimąstyti apie stigmą, kurią patiria psichine liga sergantieji, visuomenės spaudimą dėl įvairių dalykų, pavyzdžiui, dėl išvaizdos. Nors šios problemos svarbios ir gilios, bet spektaklis įdomus, dinamiškas, „neapkraunantis“. Tai lemia ir nuolat pasitelkiamas humoras bei įvairūs personažai, įkūnijami aktoriaus.
Vienas sunkiausių spektaklio momentų – scena, kai aktorius susipyksta su patėviu, po konflikto įlenda į spintą ir bando nusižudyti. Tėvai po to nieko nepastebi, o tai dar labiau sustiprina emocinį sukrėtimą. Po šios scenos Marius Repšys atlieka repo dainą. Repo žodžiai yra sukurti paties aktoriaus. Atrodo, kad šiuo konkrečiu spektaklio metu jis „išdainuoja“ tai, kas per tiek metų susikaupę, ką paliko ši slogi patirtis.
Šis spektaklio momentas labai asmeniškas. Tačiau režisierius, aktoriaus brolis M. Jančiauskas viename interviu sakė, jog, nors Marius yra pagrindinis šio spektaklio epicentras, stengtasi ieškoti ir universalių dalykų, kurie daugeliui žmonių taptų atspirties taškais. Pasak režisieriaus, svarbu, kad šis spektaklis nebūtų vien tik faktai apie Marių.
Atspirties taškų, gyvenimiškų situacijų, galinčių pasitaikyti visiems, manau, netrūko. Pasirodymą vainikavo filmukas, apibendrinantis grįžimo į save mintį, – iš psichiatrinės išėjęs veikėjas bėga mišku ir lyg pats savęs klausia „Kur bėgi?“ Galiausiai jis atsako „Nežinau“. Nors atsakymas nekonkretus, bet jis paskatina sąmoningai suklusti ir suvokti savo veiksmus.
Šis tiek forma, tiek turiniu išskirtinis spektaklis publikos buvo priimtas šiltai. Susirinkusiesiems tai buvo ir pramoga, ir proga pasijuokti, ir susimąstyti, išsikelti svarbių sau klausimų.
Martina RUGINYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*