Stanislava sakė, kad sostinėje jautėsi laiminga: „Prezidentė medalį įteikė, bendrų nuotraukų su ja pasidarėm“. Nuotrauka iš LR Prezidentūros archyvo
Stanislava Budreckienė Motinos dienos proga Prezidentūroje buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, kaip motina, užauginusi ir gerai išauklėjusi septynis vaikus.
Poniai Stanislavai – 74 metai. Su vyru Boleslovu ji gyvena Sedos seniūnijoje, Užežerės kaime.
Kalbiname ją, jau pailsėjusią po kelionės į Vilnių.
– Ar didelė iškilmė buvo?
– Nepaprastai didelė iškilmė. Pilna salė žmonių, mat, visi buvom pakviesti su vaikais ir vaikų vaikais… Kaip supratau, iš visų rajonų buvo apdovanota po vieną mamą.
Prezidentūroje labai gražu, nuotaika šventiška. Ir už atvažiavimą sumokėjo 290 eurų…
Jaučiuosi laiminga: Prezidentė medalį įteikė, bendrų nuotraukų su ja pasidarėm – tik mudvi ir dar vieną – su visais mano svečiais.
Nuvažiavom tik septyni žmonės. Vilnius toli, vaikai užsiėmę… Turiu iš septynių vaikų 17 anūkų ir 6 proanūkius.
– Kiek metų su vyru jau nugyvenot? Ar pamečiui vaikai biro?
– Su vyru kartu gyvenam 56-tus metus. Daug. Labai daug. O septynis vaikus pagimdžiau per 17 metų. Vyriausiam sūnui – 55 metai, o jauniausiam – 38. Užauginau penkis sūnus ir dvi dukras. Buvom nutarę: kiek Dievas duos, tiek ir bus.
Turim ir dvynukus: Saulių su Julium.
Prie Pirmos Komunijos pirmus net keturis iš karto leidom.
Stanislava iš Prezidentūros parsivežė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Autorės nuotrauka
– Ar sunku buvo išmaitinti?
– Pirmoji iš namų išėjo dukra Vita. Jai tada buvo devyniolika. Po kurio laiko išėjo vyriausias sūnus Stasys. Buvo laikas, kai prie stalo sėdom visi devyni.
Laikėm dvi karves, po keturias ar penkias kiaules per metus skersdavom. Vaikai valgyti kaimynų niekada neprašė… Ne pyragais mitom, bet pavalgę visada buvom.
– Ką atgal atsigręžusi matot?
– Darbą – juodą, sunkų darbą nuo jaunų dienelių. Augau pas mamą viena. Tėvas iš Sibiro pas mamą negrįžo.
Buvau aukšta, nors ir nestambi. Niekas neklausė, kiek man metų, kai „Paryžiaus komunos“ kolūkyje už mamą buvau pasiųsta vežimų krauti. Nuo šešiolikos – karves melžiau. Ištekėjusi su vyru ėmiau fermose dirbti. Ir prie kiaulių, ir prie karvių 27 metus atidirbau – be jokių išeiginių. Vaikai vaikus augino. Kai ūgtelėjo, pradėjo už mane į fermą nueiti. Galėjau užsidirbti iš šalies eidama gaspadinauti.
Gaspadinavau vestuvėse, baliuose, kviesdavo ir laidotuvių pietų ruošti. Ten irgi buvo ko suktis, bet už dieną gaudavau 20 rublių, o dažnai žmonės ir lauktuvių šeimynai įdėdavo.
Eidavom su vyru giedodami. Giedoti buvau išmokusi iš mamos, kuri būdama beraštė kalnus ir giesmes mintinai buvo išmokusi. Ilgai nebuvo mados už giedojimą pinigų imti, vėliau gaudavom už kalnus ir palydėjimą į kapines 15 rublių.
Taip ir sukomės. Sunkiausia buvo, kai namą statėmės. Darbavomės ir dideli, ir maži.
Darbai ir gimdymai nualino, o nebuvo kam pasiguosti: mama mirė, kai trečią vaikelį buvau pasigimdžius…. Tirpo sveikata. Dabar nebesidarbuojam – tik vištos ir daržas, du katinai ir šuo.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Stanislava Budreckienė ir ją į iškilmes Vilniuje lydėję artimieji. Nuotrauka iš LR Prezidentūros archyvo
– O laimės ar buvo, ar dabar yra?
– Kaip nebus. Laimė yra vaikai, vaikų vaikai… Kai sueina, suvažiuoja, vos troboje telpam. Per du kambarius stalą tiesiam, mažieji – atskirai.
Kiekvieną kartą laiminga buvau sveiką vaiką pagimdžius. Anūkai ir proanūkai sveiki gimė.
Sveikas vaikas – didelė laimė. Tik ne visi ir ne visada moka tai vertinti. Gabus, mažiau gabus, gražus ar ne toks gražus… Svarbu, kad sveikas.
Jūratė MEDEIKYTĖ
