Stanislovas ŽVIRGŽDAS tvirtino, kad fotoaparatu viską galima užfiksuoti greičiau ir tiksliau. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių kultūros centre eksponuojama garsaus šalies fotomenininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stanislovo Žvirgždo darbų paroda „Lietuviški peizažai“. Ketvirtadienio popietę jos autorius susitiko su mažeikiškiais.
„Neturėjau būti fotografas“, – sakė menininkas. Jo nuomone, šį gyvenimo posūkį lėmė atsitiktinumas.
Per Lietuvos istoriją – apie fotografiją
Su mažeikiškiais susitikęs S. Žvirgždas per Lietuvos istorinius įvykius nušvietė šalies fotografijos istoriją.
Demonstruodamas skaidres, fotomenininkas pristatė pirmąsias lietuviškas nuotraukas, jų autorius, paaiškino, kokiais būdais jie fiksavo Lietuvos istorijos įvykius.
S. Žvirgždas užsiminė ir apie Mažeikiuose eksponuojamą savo darbų parodą „Lietuvos peizažai“. Ją autorius kūrė beveik keturiasdešimt metų – ir prisipažino, kad vis dar tebekuria.
„Vis atrandu naujų dalykų ir pridedu,“ – susirinkusiesiems sakė Nacionalinės premijos laureatas.
Anksčiau „Lietuviškus peizažus“yra išsamiai išanalizavęs ir aprašęs kritikas Skirmantas Valiulis.
„Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą negu iš turistinio automobilio ar turistinėse fotografijose. Ir ne vien todėl, kad peizažų ieškoti jis važiuoja dviračiu ar plaukia valtimi. Juose nėra civilizacijos ženklų – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Jeigu ir pasitaiko kokia trobelikė, tai arba bitininkystės muziejus Aukštaitijos nacionaliniame parke, ar kokia medinukė su statinių tvora, savaime virtusi muziejumi po atviru dangumi,“ – fotomenininką ir jo darbus apibūdino kritikas.
Nuveikta nemažai
Garsiausias Lietuvos fotografas peizažistas S. Žvirgždas gimė 1941 metais Balbieriškyje. 1960–1961 m. studijavo Vilniaus universitete istoriją, po to ketverius metus buvo politinis kalinys, 1972 metais baigė neakivaizdinį Menų liaudies universitetą Maskvoje.
1972 metais S. Žvirgždas buvo priimtas į Fotomenininkų sąjungą. 2001–2005 metais jis – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos atstovas Lietuvoje, turintis meistro vardą.
S. Žvirgždas yra dalyvavęs aštuoniuose šimtuose nacionalinių ir tarptautinių fotografijos parodų, laimėjęs daugiau nei du šimtus įvairių apdovanojimų. Surengė 102 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, buvo įvairių fotografinių šalies ir užsienio konkursų žiuri narys.
Fotomenininkas pelnė daugybę apdovanojimų už nuopelnus kultūrai, 2002 metais jam buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2010-aisiais – aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, 2010 metais skirta Balio Buračo fotografijos premija.
Fotografinio matymo neišmokstama
Po susitikimo svečias atsakė į „Santarvės“ klausimus
– Kas nulėmė Jūsų kelią į fotografiją?
– Būna gyvenime atsitiktinumų. Aš neturėjau būti fotografas. Mokyklos baigimo proga man padovanojo fotoaparatą. Iš pradžių buvau tas vadinamasis atostogų fotografas, visiškas mėgėjas. Mano specialybė yra elektrikas. Dirbau Vilniaus elektros tinkluose aukštosios įtampos dispečerinėje tarnyboje, teko matyti kelis įvykius, kur žuvo žmonės, po to truputį sutriko nervai, todėl negavau leidimo dirbti toliau.
Tada perskaičiau laikraštyje, kad ieškoma fotografų mokinių, pradėjau mokytis, taip ir liko iki šiol… Tai tęsiasi keturiasdešimt su viršum metų.
– Esate Lietuvoje bene garsiausias fotografas peizažistas. Kodėl renkatės peizažą?
– Gal ne garsiausias, bet vienas iš jų. Daręs esu viską. Iš pradžių buvo reportažinės nuotraukos, esu daręs portretus, natiurmortus, montažus, aktus, bet reikia pasirinkti, kas tau geriausiai pavyksta ir kas įdomiausia. Todėl, nors ir išbandžiau viską, pasirinkau peizažą.
– Savo „Lietuvos peizažus“ kuriate nuo 1973 metų. Ar esate suplanavęs, kada bus gana?
– Kad vis turiu naujų peizažų, pačių naujausių čia dar nėra. Kol yra jėgų, reikia daryti. Ir norisi daryti.
– Tarp peizažų – vaizdai iš Jūsų gimtojo Balbieriškio, nemažai Vilniaus vietų. Turite nuolatines vietas, kur fotografuojate, ar vis ieškote kažko naujo?
– Balbieriškyje esu buvęs kelis kartus, o šiaip fotografuoju, kur pakliūva. Su garsiu Lietuvos portretų meistru kolega Algimantu Aleksandravičiumi praėjusių metų lapkričio mėnesį esame važinėję po Žemaitiją. Apvažiavome visus kalnus, iš tos kelionės esu padaręs dešimt naujų fotografijų. Specialiai važiuojame fotografuoti.
Dabar kai pagerės orai, ir vėl važiuosime. Kartais kur nors atvažiavęs netyčia pamatai, kad čia gražu, geras oras, normali šviesa, taip ir užfiksuoji tą kadrą. Kitur reikia laukti, ir gana ilgai, kartais ir nepavyksta. Visko būna, bet reikalas toks, kad tai yra mėgstamas darbas. Jei nebūtų mėgstamas, kas gi trenktųsi ankstyvais rytais, kai dar tik rūkai prasideda?
Vilką kojos maitina. Turiu ir antrą sferą – tyrinėju Lietuvos fotografijos istoriją, esu parašęs nemažai straipsnių, vertimų – gal per tris šimtus jau turiu. Yra parašytos keturios knygos. Kai nesiseka fotografuoti arba nėra tinkamo oro, tada rašau įvairiausiomis temomis. Tai vienas kitą kompensuoja.
– Apžiūrėdamas parodą išgirdau kažkieno pasvarstymą, kodėl peizažai nespalvoti. Iš tiesų, kodėl?
– Mano galva, spalvota – tai yra atvirukas. Spalva yra mąstymo ir kompozicijos būdas, bet jei mes to neįvaldom ir nepadarom, bus tik atvirukas. Geresnis ar blogesnis… Aš gal gerą padaryčiau, bet man tai nėra įdomu. O nespalvota fotografija yra sudėtingesnė, reikia suvaldyti tuos pilkus tonus ir pustonius.
Aš manau, kad tai ir yra meninė fotografija. Gal esu truputį konservatorius. Nors dabar esu padaręs ir spalvotų fotografijų, bet nerodau jų parodose. Yra gerų, aukštesnio lygio nei atvirukai, bet man nėra įdomu.
– Atėjo nauja fotografijos era, atsirado skaitmeninė fotografija. Koks Jūsų požiūris į šias naujoves?
– Į naujoves žiūriu normaliai. Skaitmena spaudoje nepamainoma, pats dabar turiu skaitmeninį fotoaparatą, jis yra kaip fotografo užrašų knygutė. Aparatas viską fiksuoja ir iš karto gali viską matyti. Dėstau meninę fotografiją. Ten būna praktikos. Tai pasiimi tą fotoaparatą ir iš karto gali parodyti, ką nufotografavai.
Nors ir su skaitmeniniu fotoaparatu galima sukurti pakankamai gerą meninę fotografiją. Jei nespalvotą fotografiją darome pasitelkę didintuvą, tai skaitmeninę meninę galima padaryti „fotošopu“ (kompiuterinė vaizdo apdorojimo programa – V. M.). Tai lygiai tas pats: man niekad nebuvo svarbu priemonė, man svarbu rezultatas. Ir jei jis geras, tada tvarka. Būna, kad jo nėra, kai einama pigiausiais būdais: paspaudžiamas mygtukas, dedantis kažkokius filtrus, kurie sukeičia spalvas, ir tai rodoma kaip didelis atradimas. Ten nėra atradimo, ten yra mygtuko paspaudimas. Tuo nepatarčiau žavėtis jaunesniems ir pradedantiems fotografams. O jei jau esi tai įvaldęs, tai dirbk toliau, viskas gerai.
– Pastebima, kad, atsiradus skaitmeninei fotografijai, radosi daug jaunų fotografų. Ar matote pamainą sau?
– Jaunų padaugėjo todėl, kad su skaitmeniniu fotoaparatu labai lengva dirbti. Bet apie pamainą… Dabar sunku ką nors numatyti… Lietuvoje jaunų, perspektyvių iki trisdešimt penkerių metų fotografų galėčiau įvardinti tik kokius tris. Tai jau aukšto lygio fotografai.
Garsus prancūzų fotografas yra pasakęs, kad fotografijos techniką galima įsisavinti per dieną, technologiją – per savaitę, o fotografinio matymo galima neišmokti ir per visą gyvenimą. Iš tiesų – jeigu nėra matymo – to neišmoksi.
Mokau fotografus, bet jei jie neturi matymo, aš to neišmokysiu – šito negaliu padaryti. Čia yra Dievo duota. Jei nėra, vadinasi, ir nebus. Elementarią fotografiją padaryti leidžia dabartinės technologijos, bet ne aukščiau. Iki meninės – niekaip. Tai ir yra pagrindinė priežastis.
Dabar fotografijos ypač daug panelių imasi. Mano kurse dabar – vienas vaikinas ir aštuonios merginos. Gerai, kad nors vienas yra (juokiasi), ir jis geriausias tame kurse.
Anksčiau spalvotą gerą fotografiją sukurti reikėjo mokėti, buvo sudėtingos technologijos, dabar tai nieko nereiškia. Viską gali padaryti namuose.
Bet iš tiesų yra ir gerų spalvotų fotografijų, ir fotografų, mokančių tai padaryti. Kad ir jūsų Jono Strazdausko paskutinis albumas („Žemaitijos rūkai“ – V. M.). Puikiai žmogus padirbėjo: ir su nuotaika, ir spalviškai gražiai suderinta, ir plastika yra.
Duok, Dieve, jam sveikatos, tegu dar daugiau fotografuoja.
