Praėjusį rudenį suėjo 35 metai, kai į pirmąją repeticiją susirinko folkloro ansamblio „Alksna“ nariai.
Ansamblio veiklos jubiliejų jie simboliškai paminėjo spalį – pasidovanodami bendrą išvyką į Biržų kraštą.
Šįvakart buvo planuojamas ir turėjo įvykti jubiliejaus paminėjimo renginys „Širdies dainos“, tačiau dėl prastėjančios pandeminės situacijos jis atšauktas.
Tačiau „Santarvės“ pakalbintų ansamblio narių išsakytos mintys, linkėjimai bendraminčiams ir ansambliui, išlieka.
Ką būtina priminti
Apie Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblį „Alksna“ bei jos narių pasiekimus, renginius, kuriuose ansambliečiai dalyvauja ir kuriuos patys inicijuoja, laikraštyje rašėme ne kartą.
„Alksnos“ vadovų ir ansamblio narių iniciatyva, buvo parengti leidiniai, pasakojantys apie šio kolektyvo nueitą kelią, apie jį ne kartą rašėme ir mes. Jau istorija tapusių faktų apie „Alksnos“ įkūrimą, veiklą, pasiekimus, šį kartą nekartosime.
Ir vis tik įdomumo dėlei suskaičiavome, kad per pastaruosius penkerius metus „Alksna“, šalia kurios dažniausiai būna ir „Alksniokā“, pasirodė 93 įvairaus pobūdžio renginiuose: koncertuose, folkloro festivaliuose, vakaronėse, kalendorinių švenčių minėjimuose, nominacijų įteikimo ceremonijose, ekspedicijose, etninę kultūrą propaguojančiose akcijose.
2017-ieji „Alksnai“ atnešė Lietuvos nacionalinio liaudies kultūros centro įsteigtą aukščiausią garbės ir pripažinimo ženklą – „Aukso paukštę“. Mažeikiškių suburta grupė buvo pripažinta geriausiu krašto folkloro ansambliu.
Apie veiklas ir pergales tiek. Visas jas kuria ir nulemia žmonės. Kadangi reguliariai repeticijose dalyvaujančių, koncertuojančių ansambliečių „Alksnoje“ šiuo metu yra per dvidešimt, mintimis apie kolektyvą, folklorą bei visuomenės požiūrį į jį pasidalyti paprašėme tų alksniškių, kurių laikraščio puslapiuose iki šiol nėra buvę.
Stanislava KATEIVIENĖ:
– Ansamblio narė esu nuo 2007 ar nuo 2008 metų. „Alksną“ matydavau nuo seno. Vis knietėdavo kaip nors prisijungti prie ansamblio, bet nedrįsdavau.
Viską į savas vietas sudėliojo gyvenimas. Pagal išsilavinimą esu lituanistė. Išėjusi iš darbo mokykloje įsiliejau į šeimos verslą. Taigi būdama humanitarė susidūriau su skaičių pasauliu. Kai tik išėjau iš mokyklos, tą patį rudenį atėjau čia, į „Alksną“. Ir atėjau ne kokio nors žmogaus pakviesta, paraginta ar padrąsinta. Atėjau todėl, kad norėjosi čia būti.
Tuo metu ansambliui vadovavo Sonata Šakienė. Atsimenu, ji manęs klausė: kokiu instrumentu groju, ar dainas „vedu“? Atsakiau, kad negroju, bet mano senelis kažkada grojo, kad dainų „nevedu“, bet noriu „tūravoti“.
Nepabijojau Sonatos griežtumo, įsipiršau į ansamblį, suradau čia nuostabių žmonių ir užsilikau. Visi čia ateiname atviromis širdimis, esame suburti vieno tikslo. Man „Alksna“ – atgaiva širdžiai. Labai branginu ir šiuos žmones, ir visą ansamblio esmę – dainas, šokius, pasakojamąją tautosaką.
Pats atėjimas čia, susitikimas vieniems su kitais jau teikia didžiausią džiaugsmą.
Mano artimi žmonės – vyras, sūnūs, nors ir nėra muzikalūs, bet tai, kad dalyvauju ansamblio veikloje, supranta ir palaiko.
O šiaip dalis visuomenės, manau, nuo lietuviško folkloro, tradicijų yra nutolę, jiems atrodo patraukliau tai, kas svetima, egzotiška, o nei tai, kas sava. Bet nemanau, kad tokios nuostatos vyrauja dėl to, kad, tarkim, kultūros sektoriaus darbuotojai, folkloro ansamblių nariai kažką daro ne taip. Mes, lietuviai, puoselėjantys etninę kultūrą, lyginant su užsieniečiais, kaip tik labai gražiai viską parodome. Esame išsaugoję gražų, autentišką folklorą.
Adelė URBONIENĖ:
– Labai norėjau dainuoti ir prieš 20 metų atradau „Alksną“. Atsimenu, pirmiausia nuėjau pas „Draugystės“ choro vadovą. Jis, sakydamas, kad yra sezono pabaiga, kad choristai moka daug dainų ir kad man bus sudėtinga greit viską išmokti, pasivyti, patarė nueiti į „Alksną“.
Nežinojau, kur eiti, kur kreiptis. Bet tada giminaitė išgirdo, kad „Alksna“ priims naujus narius, užrašė kontaktus, kur kreiptis, ir man apie tai pasakė. Susisiekiau su tuometine ansamblio vadove Ligita Paulauskaite. O ji ir pakvietė: ateikite į repeticiją šįvakar.
Aišku, ėjau su nerimu širdy: kaip bus, ar priims… O nuėjusi žiūriu, kad atėjo viena, kita pažįstama. Tada jau nurimau, pritapau, man labai patiko.
Ansamblio nariai – įvairių specialybių žmonės ir visi draugiški, šilti, malonūs. Jei nebūčiau mėgusi dainavimo, nebūčiau ieškojusi, kur nueiti. Bet ne ką mažiau svarbūs ir čia esantys žmonės.
Iš tos bendrystės su alksniškiais, ansamblio veiklos pasikraunu gerų emocijų. Nebūna dienų, kai nesinori eiti į repeticijas. Na, nebent kokios ligos prispaudžia.
Audronė MEMGAUDIENĖ:
– Dainuoju „Alksnoje“ dar ne taip seniai – šeštą sezoną. Bet kolektyvo veiklą stebiu jau 30 metų.
Dirbdama lopšelyje-darželyje ir dar nebūdama ansamblio narė, lietuviško folkloro tradicijas stengiausi perduoti vaikams.
Atsimenu, prieš kurį laiką, dar prieš tapdama „Alksnos“ nare, vieną mergaitę paruošiau „Tramtatulio“ konkursui. Nuo to karto vadovė Dainora Petrikienė mane pradėjo kalbinti ateiti, prisijungti. Atėjau su džiaugsmu.
Ansamblyje mūsų nėra daug, gal todėl ir esame čia artimi kaip šeimyna. Noriu pridurti: tie, ką apima niūri nuotaika, bet kurie jaučia potraukį dainuoti, muzikuoti, šokti, yra laukiami mūsų ansamblio repeticijose. Reikia tik pirmo žingsnio, o paskui, žiūrėk, patiks tai, ką mes čia veikiame, ir pasiliksite.
Jūratė ŠIAUDVYTIENĖ:
– Mintys apie folklorą man kirbėjo jau seniai. Kai parėjome gyventi į Asteikius, pradėjau ieškoti informacijos internete apie Mažeikių rajone veikiančius kolektyvus. Pirmiausia paskambinau Dainorai paklausti, kas čia kaip yra, kokios sąlygos. O ji taip entuziastingai pakvietė: „Atvažiuokit, lauksim, priimsim…“ Ir atvažiavome su vyru. Kai 2016 metais buvo minimas „Alksnos“ 30-metis, mes jau buvome ansamblyje.
Atsimenu, mano baba vis pasakodavo apie savo jaunystės šokius, dainuodavo liaudies dainas ir man tai patiko. Dėl to tikriausiai man suaugus ir norėjosi surasti kažką tokio, kur galėčiau šokti senovinius lietuviškus šokius, dainuoti.
Mano gyvenime „Alksna“ šiandien užima labai svarbią ir didelę vietą. Ansamblis padeda išlaikyti giją, siejančią su praeitimi, su mano močiute. Kai dainuoju ansamblyje, mane apima toks geras geras jausmas.
Smagu yra perimti iš vyresnių kolektyvo narių jų patirtis, žinias. Būtų gerai, kad į ansamblį ateitų daugiau jaunų žmonių. Tai pagrindinis palinkėjimas ansambliui jubiliejaus proga ir būtų – daugiau jaunimo.
Ramūnas ŠIAUDVYTIS:
– Dainuoti man visą laiką patiko, bet tokių minčių, kad būtinai reikia užsiimti folkloru, neturėjau. Tai Jūratė mane atvedė į „Alksną“, o mūsų didžiuosius vaikus – į „Alksniokus“.
Aš irgi manau, kad ansambliui visada reikia naujų žmonių.
Jolanta KAMINSKIENĖ:
Nuo mažų dienų vis kur nors dalyvaudavau. Buvo taip, kad šokau „Jurginėlyje“ ir visada mačiau „Alksną“, mačiau ansamblio narių bendravimą, jų šokius ir dainas.
Neturiu muzikinio išsilavinimo, bet einu ten, kur muzika, dainos. „Alksnos“ narė esu dešimtmetį.
Būdama su „Alksna“, važiuodama į koncertus, sutinku tokių žmonių, kurių savo darbe nesutikčiau.
Visada galima kreiptis į ansamblio narius, visada rasi atsakymų, pagalbos.
Ansamblis yra ne tik ta vieta, kurioje muzikuojame, šokame, bet jame kiekvienas žmogus turi galimybę realizuoti ir kitus savo pomėgius. Pavyzdžiui, aš laisvalaikiu mėgstu užsiimti rankdarbiais. Ansamblio nariams reikėjo riešinių. Ir ką – megzti mes, dauguma moterų, mokame! Ėmėmės to reikalo. O prieš mezgant, aišku, reikėjo pasigilinti į lietuvių liaudies raštus, į tai, kokiuose etnografiniuose regionuose kokios tautinių kostiumų spalvos dominuoja…
Tai tik vienas pavyzdys, liudijantis, kad kai ko nors imiesi, atsiranda bendraminčių, gauni patarimų, perimi jų gyvenimišką patirtį ir pats augi kaip asmenybė.
Ir pagal išsilavinimą, ir pagal savo darbo pobūdį, atrodytų, neturiu nieko bendra su folkloru. Esu skaičių žmogus, tiksliukas. Bet juk folklore irgi yra skaičių – taktai, ritmai, šokių žingsniai. Juk ir tautodailėje, kad ir ruošiantis megzti riešines, reikia ant siūlo suverti konkretų kiekį vienos, kitos spalvos karoliukų. Viskas susisieja.
Ansambliui ir jo nariams jubiliejaus proga pirmiausia noriu palinkėti sveikatos. Nesvarbu, ar žmogui 30, ar 35, ar daugiau metų, sveikata yra svarbiausia. Nei sveikatos, nei draugiškumo, nei bendrystės nenusipirksi. O visa kita – uždirbama. Išlikime ir toliau bendruomenė, šeima. Didėkime ir plėskimės.
Eligija INTIENĖ:
Ansamblyje esu nuo 2004 metų. Lopšelyje-darželyje dirbu auklėtoja.
Sovietiniais laikais buvo labai stiprus patriotinis ugdymas. Žodžiu, turėjome garbinti Leniną. O man širdyje ir mintyse visada kirbėdavo: kaip būtų smagu, jei galėčiau vaikus mokyti liaudiškų žaidimų, dainų.
Prisimenu, pas mus į darželį kažkokia proga buvo atvažiavusi „Alksna“ – visai kitos sudėties nei dabar, su daug šokėjų porų. Taip susižavėjau šokiais, muzika. Ir nutariau: kai ūgtels vaikai, eisiu į ansamblį. Mano tėvelis buvo savamokslis muzikantas. Galvoju, gal dėl jo mane taip ir traukia liaudies dainos, muzika, šokiai. Kai tik radau skelbimą apie į ansamblį priimamus naujus narius, ir atėjau. Niekieno nerekomenduota, niekieno neprašyta. Taip viskas ir prasidėjo…
Darbe, kiek įmanoma, taikau liaudies dainas. Bėda, kad dalis dabartinių suaugusių žmonių nelabai priima, nelabai supranta folklorą. Bet vis tiek džiaugiuosi galėdama vaikus pamokyti liaudiškų žaidimų, nesudėtingų šokių. Pastebiu, kad jiems tai patinka.
Žmogaus gyvenime 35 metai yra pats žydėjimas. Folkloro ansambliui tokia sukaktis – didelė. Man atrodo, kad „Alksna“ yra buvusi sudrebėjusi ne kartą – dėl vadovų, dėl dainas vedančių žmonių.
Tad norisi palinkėti, kad negandos aplenktų ansamblio žmones branduolius, kad sveikatos ir ištvermės turėtų ansamblio vadovai ir dainų vedantieji.
Nuotr. iš „Alksnos“ kolektyvo asmeninio archyvo
