Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį ieškant paparčio žiedo – tada nebaisūs pragaro gaivalų kerai. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Praėjus 40 dienų nuo saulėgrįžos į Lietuvą ateina Grabnyčios (Perkūno, Žvakių diena): vasario 2-oji dar vadinama Kristaus paaukojimo diena. Tą dieną bažnyčiose šventinamos gedulingos žvakės, kurios deginamos prie mirštančiojo, per laidotuves ar mirties metinių sukaktį.
Spėdavo orus ir derlių
Šią dieną įprasta sieti su pirmaisiais pavasario požymiais. Ne veltui senoliai sakydavo, kad „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių“, „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nebesušąla“ arba „Po Grabnyčių dieną teškės, o naktį braškės“.
Šie priežodžiai, etnologo Liberto Klimkos pastebėjimu, liudija, kad vasario pradžia yra antrasis gamtos žingsnis pavasario link.
Kaip lietuviams įprasta, iš gamtos pasikeitimų jie spėliodavo būsimus orus ir, žinoma, derlių. Jei Grabnyčios saulėtos, bus geras linų, bet prastas javų derlius, pavasaris stosiąs anksti, o vasara bildės su gausiomis perkūnijomis, o jei ledo varvekliai ilgi, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Vaikams ledokšnių daužyti nevalia – vasarą išguls linai.
Grabnyčios dienos išvakarėse paskutinį kartą stūgauja vilkai, todėl sakoma, kad jau baigiasi vilkų mėnuo.
Saugojosi nuo perkūno
Neturėdami kuo apsisaugoti, žmonės labai bijojo perkūno ir jo įžiebto gaisro. Iš čia ir atsiradęs prakeiksmas „Kad tave superkūnytų!“ Nuo perkūno saugojo ta pati uždegta pašventinta gedulinė žvakė: ji buvo statoma ant palangės ar krosnies krašto. Statomą trobą nuo perkūno apsaugodavo iš anksto: į pirmus rąstų sunėrimus buvo sudėliojami gabaliukai gedulingos žvakės, šventintų žolelių bei šv. Agotos, saugojančios namus nuo gaisro, duonos gabalėlių.
Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį ieškant paparčio žiedo – tada nebaisūs pragaro gaivalų kerai.
Mitologijos tyrinėtojai mano, kad vasario antroji yra buvusi ir pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių, todėl kartais šią dieną dar vadindavo Gramnyčiomis.
