Susidūrus su vėžio diagnoze, vienas svarbiausių dalykų – nelikti vienam naujos realybės akivaizdoje. Priimti ir tinkamai įvertinti šią žinią, kovoti su liga gali padėti onkologinių pacientų bendruomenės. Viena jų – Onkologinių ligonių asociacija „Sveik veik“ – gyvuoja ir Mažeikiuose.
Jos savanoriai žmones, savo gyvenimo kelyje „sutikusius“ onkologinę ligą, drąsina kreiptis, klausti, sužinoti ir nelikti vieniems.
Apie asociaciją ir POLA kortelę
Mažeikių onkologinių ligonių asociacija „Sveik veik“ yra „skėtinė“ organizacija – Lietuvos mastu veikiančios Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) dalis.
„Sveik veik“ vadovė Rasa Kvasienė pasakojo, kad organizacija buvo įkurta prieš kiek daugiau nei ketverius metus ir veikia savanorystės pagrindu. Kelios moterys, nusprendusios asociaciją steigti mūsų mieste, kadaise iš gydytojų išgirdo onkologinės ligos diagnozę, todėl žino, kokia emocijų lavina užgriūna, kokia nežinia ar net neviltis kankina žmogų.
„Sveik veik“ vadovės viena iš veiklų – POLA kortelių išdavimas Mažeikių rajono ir aplinkinių rajonų, kuriuose nėra panašių asociacijų, gyventojams.
Tokias korteles, kurios onkologiniams ligoniams gali šiek tiek sumažinti finansinę naštą, suteikti gerų emocijų ir pozityvumo, parodyti visuomenės solidarumą, paramą ir pagalbą, gali įgyti bet kuris fizinis asmuo, jei jam diagnozuota onkologinė liga.
Beje, Mažeikių rajone yra apie 600 žmonių, turinčių POLA korteles. Šis skaičius nereiškia, kad tik tiek ir yra žmonių, sirgusių ar šiuo metu sergančių onkologinėmis ligomis. Manoma, kad jų yra kur kas daugiau.
Išjudinti nelengva, bet įmanoma
Asociacijos nariai mėgsta ir bando drauge pakeliauti, todėl kartais susiorganizuoja neilgų žygių pėsčiomis.
Asociacija bendradarbiauja su Mažeikių visuomenės sveikatos biuru. Ne kartą biuro patalpose yra vykusios paskaitos, mokymai, skirti onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Jose – daug informacijos apie gyvenseną sergant, patarimų, kaip galima sau padėti.
Kelis kartus Mažeikiuose lankėsi ir patirtimi dalijosi kaunietis Virginijus Šaulys, kuriam jau daugiau nei prieš dešimtmetį buvo diagnozuoti ketvirtos stadijos piktybiniai kasos, kepenų ir tulžies latakų navikai. Pakeitęs mitybą ir gyvenimo būdą žmogus savo ligą suvaldė.
„Jei tik bendruomenei reikia, galime pasikviesti gydytojų, inicijuoti paskaitų įvairiomis temomis“, – kalbėjo R. Kvasienė.
„Santarvės“ pašnekovė pridūrė, kad „išjudinti“ onkologinėmis ligomis sergančius žmones įvairioms bendroms veikloms nėra paprasta: jei toks žmogus yra darbingo amžiaus, jis dirba. Jei tai vyresnio amžiaus asmuo, jis šalia vėžio įprastai turi ir gretutinių ligų, todėl prisijungti prie likimo draugų, bendraminčių dar sudėtingiau.
„Vėžio gydymas dažniausiai trunka metus, o kitiems ir ilgiau. Normalu, kad per tą laiką žmonės pervargsta, ir tikrai suprantama, kad noro dar kažką veikti nebelieka“, – kalbėjo mažeikiškė.
Geriausiai supranta ir pataria tas, kas pats sirgo
Šiais laikais onkologinė diagnozė tokia dažna, kad daugeliui sunku savo artimoje aplinkoje rasti šeimos narių, giminaičių, kolegų, draugų ar jų artimųjų, kurių nebūtų palietusi ši klastinga liga. Ir nors gydytojas yra pirmasis asmuo, kuris žmogui praneša nelauktą diagnozę bei suteikia pradinės informacijos, neatsakytų klausimų lieka, tad susirgęs žmogus ieško, kas galėtų papasakoti, atsakyti, patarti.
R. Kvasienė, susirgusi prieš trylika metų, pasakojo: buvo akimirka, kai mąstė: kam galėtų paskambinti, kas susidūrė su panašia situacija, kieno galėtų paklausti… Ir tąkart nerado nė vieno pažįstamo.
„Dabar tarp mano bendraklasių, draugų, pažįstamų, giminių yra jau toks didelis ratas žmonių, patyrusių, kas yra onkologinė liga. Ir yra kur kas lengviau. Jau, žiūrėk, vienas ir kitas manęs klausia: „Ar gali pas tave ateiti mano draugė, kuriai diagnozuota onkologinė liga? Ji turi klausimų…“ Žinoma, atsakau, kad gali ateiti, kad pasidalysiu tuo, ką žinau“, – kalbėjo asociacijos vadovė.
Situacijų būna įvairių
„Santarvės“ pašnekovė pasakojo, kad jai yra tekę matyti įvairių situacijų.
Dalis žmonių į „Sveik veik“ dėl POLA kortelės išdavimo kreipiasi tada, kai jų gydymo ir gydymosi etapas jau pasibaigęs. Šie žmonės atsakymus į klausimus jau seniai suradę. Kitų kelias per ligą, į sveikimą dar tik prasideda ir nežinia, kas ir kaip bus toliau, užgriūva lyg lavina.
„Būna, apimti nežinios ir baimės žmonės galvoja, kad nesigydys, mąsto apie alternatyvas. O mes, visą tą kelią praėję, turintys patirties, jei tik kas klausia, prašo patarti, papasakoti, atsiliepiame į šiuos prašymus, šnekame, informuojame, kokie tolesni žingsniai, drąsiname“, – pasakojo viena iš onkologinių ligonių bendruomenę vienijančios organizacijos įkūrėjų.
R. Kvasienė pastebėjo: susirgusieji onkologinėmis ligomis tarsi pasiskirsto į dvi grupes. Vieni savo ligą nutaria slėpti, kartais – net ir nuo artimiausių žmonių. Nenori skaudinti savo vaikų, senų tėvų. Kiti pasipasakoja, pasidalija ir teigia, kad galimybė išsikalbėti jiems labai svarbi. Pašnekovės nuomone, kad ir koks būtų pasirinkimas – savaip jis yra teisingas.
Liga lyg kelias – mažais žingsniukais pirmyn
R. Kvasienė kalbėjo: nepaisant to, kad ir labai sunku, baisu, bet, išgirdus onkologinės ligos diagnozę, svarbiausia nepanikuoti.
„Mėgstu sakyti: ar tu, žmogau, turi kitą pasirinkimą? Reikia stabtelėti ir savęs to paklausti, pabandyti pamąstyti, o kas toliau, kas man padės. Atsakymas turbūt vis tiek bus toks, kad kito pasirinkimo nei gydytis nėra ir kad šiame etape padės artimieji.
Dažnu atveju, kai prasideda panika, žmogus nebemato tolesnės krypties, kurso“, – apie tai, kaip svarbu sustoti ir pagalvoti, kalbėjo Rasa.
Jos požiūriu, Lietuvoje kiek ilgėliau gali užtrukti laikotarpis, kol žmogui nustatoma onkologinė liga. Bet, ją nustačius, onkologiniai ligoniai aptarnaujami „žaliojo koridoriaus“ principu – priklausomai nuo ligos, jos eigos, medicininės paslaugos suteikiamos pakankamai greitai.
„Kai žengi tuo ligos keliu, gydaisi, viskas, kas anksčiau kėlė nerimą ir gausybę klausimų, kas buvo siaubinga, tampa nebe taip baisu. Gydymo seansų mažėja, gydymo sunkumai lieka praeity.
Žodžiu, gydymąsi galima palyginti su ėjimu – mažais žingsniukais į priekį“, – apibendrino mažeikiškė.
