„Tegu šv. Velykų šventė visiems tampa dvasinio atsinaujinimo ir pakylėtos nuotaikos versme, tikėjimo pavasariu, tikro, nesuvaidinto žmogiškumo šaltiniu, kuriuo galėtume atsigaivinti ne tik Velykų rytą skambant velykiniams „aleliuja“ balsams, tačiau ir savo kasdienybėje viso to ištroškę, žinotume kelią prie dvasios šaltinių, kad numalšintume vidinį savo troškulį“, – linkėjo kun. Klemensas Jaraminas. Eltos nuotrauka
Šv. Velykų Tridienis – vienas ryškiausių krikščioniškojo gyvenimo momentų, iš kurio Bažnyčios liturgija ir pats jos gyvenimas semiasi vidinių jėgų savo apaštalinei ir karitatyvinei veiklai.
Šis Tridienis ir jo liturgijos šventimas sudaro tarsi visų liturginių metų viršūnę, kuri apima Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigas Klemensas Jaraminas įvardija kelias išskirtines Didžiojo Tridienio ypatybes.
Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldos neprasideda įprastu persižegnojimu ir kunigo pasveikinimu „Viešpats su jumis“, o ta pačia tyla: kunigas kniūbsčias parpuola prieš altorių ir kurį laiką kartu su klūpančiais tikinčiaisiais tyloje meldžiasi.
„Per Paskutinės vakarienės šv. Mišias giedant Garbės himną bažnyčiose skambinama varpais ir po to jie nutyla iki Velyknakčio šv. Mišių Garbės himno užgiedojimo.
O Didžiojo šeštadienio Velyknakčio šventimo pradžioje bažnyčios skendi tyloje ir tamsoje – žmonės renkasi ten, kur bus šventinama ugnis Žiburių liturgijai.
Tyla, susikaupimas palydi visas šias šventas dienas iki Velyknakčio šv. Mišių aukos. Pagal seną krikščionišką tradiciją net ir muzikos instrumentai tomis dienomis tyli – tai dar giliau ir išraiškingiau išryškina atgailos reikšmę“, – teigė kunigas.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.
