Svajonė, atkaklumas ir darbas – mažeikiškės žingsniai sėkmės link

Už akių užkliūva į elektroninio pašto dėžutę „įkritęs“ laiškas su Užimtumo tarnybos parengtu pranešimu apie paramą verslui gavusią ir ilgai puoselėtą svajonę įgyvendinusią mažeikiškę, grožio priežiūros specialistę Liną Fetingienę. Gauta informacija įdomi, bet norėjosi sužinoti daugiau.

Tad po kelių dienų susitikome pokalbio pašnekovės kabinete.

Nenuleisti rankų, neprarasti vilties net sudėtingiausiais gyvenimo etapais – tokia galėtų būti pokalbio su Lina ir šio straipsnio pagrindinė mintis.

Užsidirbti mokėsi nuo vaikystės

Lina – stipri ir ryžtinga asmenybė. Ji yra dirbusi turguje, turėjusi nuosavą parduotuvę, ragavusi emigrantės duonos, keitusi profesiją. O šiais metais ji įkūrė ir augina nuosavą verslą. Iš Užimtumo tarnybos gavusi daugiau nei 28 tūkst. eurų subsidiją lazeriniam depiliacijos aparatui įsigyti moteris suvokia, kad su subsidija prisiėmė ir nemažą atsakomybę.

Bet apie viską nuo pradžių.

Mažeikiškė pasakojo, kad ją žingsnis po žingsnio ir kaskart vis didesniems išbandymams grūdino pats gyvenimas ir tėvai. Vaikystėje ji prekiaudavo turguje – taip padėdavo tėvams ir užsidirbdavo savų pinigų.

„Paauglystėje, jei norėdavau išeiti į šokius, žinodavau: jei grįšiu vėlai, šeštadienio rytą reikės važiuoti į turgų, atidirbti, grįžus susitvarkyti namuose – ir tik tada galėsiu ilsėtis. Dabar suprantu: taip buvau pratinama, kad linksmybės visada turi savo kainą ir kad pinigų ant lėkštutės niekas neatneš – juos reikia užsidirbti. Tai per daug tomis linksmybėmis ir nepiktnaudžiaudavau“, – šypsojosi pašnekovė.

Už sunkų darbą – geras atlygis

Lina pasakojo, kad nebuvo iš tų laimingųjų, kurie, baigę mokyklą, tvirtai žino, kokią profesiją norėtų įgyti, kur mokytis toliau. Todėl su tuometiniu savo vaikinu nutarė metams vykti į Norvegiją padirbėti žuvies perdirbimo fabrike. Išvyko vasarą, o tai – pats žvejybos ir laimikio apdorojimo sezono įkarštis. O sezonas tais metais žvejams buvo ypač geras.

Pirmąjį darbo fabrike mėnesį pašnekovė apibūdina kaip košmarišką – darbo diena prasidėdavo 7 valandą ryto, o baigdavosi septintą vakaro, kartais ir devintą. Yra tekę be poilsio dirbti ir visą parą.

„Būdavo, atplaukia laivas su žuvimi. Ir kol jos visos nesutvarkydavome, nesupakuodavome, namo neidavome. Yra buvę, kad nuo sunkaus fizinio darbo visą kūną skaudėjo taip, lyg kas nors buldozeriu būtų pervažiavęs. Buvau labai sulieknėjusi, buvo išryškėję raumenys. Nesakau, kad tai blogai – kol jaunas, kol turi jėgų, tas fizinis darbas ir įgyjama patirtis – geras dalykas“, – mintimis ir prisiminimais dalijosi Lina.

Pasak jos, darbas buvo labai sunkus, bet ir uždarbis geras. Per pusketvirto mėnesio mažeikiškė uždirbo pinigų beveik naujam automobiliui, kuris kainavo apie 20 tūkst. litų.

„Man, neseniai pabaigusiai mokyklą merginai, tai buvo dideli pinigai. Dabar, aišku, galvoju, kur buvo mano protas, juk geriau galėjau butą nusipirkti. Bet tada prioritetai buvo

Studijuojama specialybė netraukė

Priėmė pasiūlymą mokytis

Supranta, kad žinios kainuoja

Traukia ilgalaikiai rezultatai

Prireikė drąsos, atkaklumo ir ryžto

Lūkesčiai pasitvirtino