Svarbiausias dalykas rašant – nuoširdumas

Mažeikiškės pastebėjimu, būti optimistu verta, o vienas iš pozityvumo šaltinių – prasmingas ir aktyvus laisvalaikis. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Regina Niunevienė – trijų knygų autorė. Moters teigimu, į paskutinę knygą „Spalvingų metų vėriny“ ji sudėjo daugmaž viską, ką norėtų palikti po savęs.
Mažeikiškė įsitikinusi: kuriant svarbu būti nuoširdžiam, nes bet koks teksto dirbtinumas, netikrumas yra aiškiai juntamas.

Ankstyvoji kūryba

R. Niunevienė pasakojo: pati to nežinodama, ji pradėjo kurti dar vaikystėje. Kai Reginai buvo devyneri, gimė jos brolis, tad mergaitei dažnai tekdavo jį prižiūrėti. Migdydama brolį, Regina dainuodavo savos kūrybos lopšines. Tai buvo pirmieji bandymai kurti, tiesa, taip ir neužrašyti. Kai į Reginos gyvenimą atėjo pirmoji meilė ir ją lydintys išgyvenimai, mažeikiškė pradėjo rašyti eilėraščius, kurių niekam nerodė. Pasak moters, šie eilėraščiai jau seniai sudeginti.
Būdama daugiau nei 25-erių mažeikiškė pradėjo lankyti literatų klubą. Tuo metu ji stengėsi tobulėti, suprasti, kas yra eilėraštis, ko reikėtų siekti ir vengti rašant. Ir tik po to spaudoje pasirodė pirmieji R. Niunevienės kūrinėliai.

Išleido tris knygas

Pasak „Santarvės“ pašnekovės, daug jos kūrinių yra įvairiuose rinkiniuose, almanachuose. O knygas, kuriose yra tik jos kūryba, moteris yra išleidusi tris: „Raudonuoja šermukšniai“, „Dux Litwanorum“ ir „Spalvingų metų vėriny“. Tiesa, prieš šias knygas buvo išleista viena brošiūrėlė, kuri vadinosi „Provincijos kalė“.
„Išleidus brošiūrą, kūrinių gausėjo, atsirado daugiau prozos. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia šiuos tekstus sudėti į storesnį leidinį.Vadovavausi principu: jeigu jau yra „pagaminta“, reikia, kad kažkas tai naudotų, skaitytų. Nesinorėjo, kad nusimėtytų“, – apie knygos „Raudonuoja šermukšniai“ atsiradimo motyvus pasakojo rašytoja.
Pirmoje R. Niunevienės knygoje – humoreskos, epigramos, satyriniai eilėraščiai, linksmi pasakojimai.

Nagrinėjo istorinius faktus

Antroji mažeikiškės knyga – istorinis romanas „Dux Litwanorum“ (išvertus iš lotynų kalbos – Lietuvos kunigaikštis). Romane vaizduojamas laikotarpis, kai Lietuvą valdė du broliai kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis. Jame gausu tikrų istorinių faktų, įvykių, minimos gerai žinomos vietovės, yra ir meilės linija.
Su romano autore diskutavome: rimtai istorinei knygai reikalingas istorijos išmanymas, su laikmečiu susijusios detalės, kitaip tariant, toks romanas turi remtis ir istoriniais įvykiais, ir istorine aplinka.
„Tokios knygos „iš lubų“ neparašysi, svarbūs yra istoriniai įvykiai, vietovės, vardai, pavardės. Kiek pajėgiau, domėjausi, ypač pravertė tarpukario Lietuvos leidiniai“, – pasakojo R. Niunevienė.

Įkvėpė paminklas ir sapnas

Romanas „Dux Litwanorum“ buvo parašytas per dvejus metus. Tuo metu R. Niunevienė gyveno Prienuose, buvo laikinai išvykusi iš Mažeikių.
Prienuose, ant kairiojo Nemuno kranto, stovi paminklas Kęstučiui. Paminklas vaizduoja kunigaikštį, atsirėmusį į kalaviją ir žiūrintį į upę.
„Pagalvojau, gaila, kad šis paminklas stovi vienišas, visiems labai įprastas. Iš tiesų tai gerbtinas dalykas, bet kai toks paminklas mieste stovi daug laiko, jis tampa įprastu kasdieniu atributu. Taigi, man gimė užuojauta šiam paminklui, jo vienišumui. Galbūt ne kiekvienam žmogui tai ateitų į galvą, tik tokiems keistuoliams, kurie rašo, kuria“, – mintimis dalijosi autorė.
Lemtingu aspektu, lėmusiu knygos atsiradimą, R. Niunevienė įvardija ir vieną sapną. Ji sapnavo daug graviruotų, puošnių laikrodžių. Šis sapnas buvo labai ryškus ir tikroviškas, tad moteris aiškinosi jo reikšmę. Toks sapnas traktuojamas kaip įspėjimas, kad laikas eina tuščiai, kad reikia nubusti ir kažką svarbaus nuveikti. Pasak pašnekovės, šis sapnas paskatino pamąstyti, kokio prasmingo darbo ji galėtų imtis.

Tai, ką norėtų palikti po savęs

Mažeikiškė neseniai išleido trečią savo knygą „Spalvingų metų vėriny“.
„Turiu dėžę, kurioje atsidurdavo visi kūriniai, ir spausdinti, ir rankraščiai. Jaučiau, kad ten yra dalykų, kuriuos norėtųsi parodyti. Nesinorėjo, kad jie pražūtų, niekada neišvydę dienos šviesos. Taigi, šie kūriniai atsidūrė trečioje knygoje. Į ją sudėjau daugmaž viską, ką norėčiau palikti po savęs“, – kalbėjo R. Niunevienė.
Leidinyje – apsakymai, yra epigramų, eilėraščių, meilės lyrikos, pasakų suaugusiesiems, į jį įtraukta ir istorinė poema „Tas amžinas perlų žydėjimas“.

Palaiko muzika ir literatūra

R. Niunevienė įsitikinusi: sunkiu metu svarbu stengtis nepasiduoti neigiamoms mintims, užsiimti mėgstama veikla.
Moteris kasdien per radiją klausosi klasikinės muzikos. Labai mėgsta Mocartą, Listą, Šopeną, Štrausą. Karantino laikotarpiu ji daug skaito. Iš mėgstamų lietuvių autorių mažeikiškė išskiria Antaną Vienuolį, Žemaitę, Ievą Simonaitytę, taip pat labai mėgsta Paulių Širvį.
R. Niunevienė mielai skaito skandinavų tautų autorių kūrybą, mėgsta ir rusų klasikus. „Apskritai skaitau įvairių rašytojų kūrybą, gal tik nelabai mėgstu amerikiečių autorių kūrinių“, – pasakoja moteris.

Svarbu neprarasti pozityvumo

R. Niunevienė įsitikinusi: optimistu būti verta, nes jiems lengviau gyventi bei ištverti įvairias negandas. Toks nusistatymas, jos nuomone,ypač padeda dabar, kai gyvenimas sudėtingas dėl pandemijos bei karantino. Tačiau galbūt net ir šioje situacijoje galia įžvelgti ką nors pozityvaus?
„Pozityvo galbūt yra tik tiek, kad namiškiai gali pabūti vieni su kitais, gal tai vėl išmokys bendrauti tėvus ir vaikus. Juk žmonės buvo įpratę lėkti ir lėkti, suaugę vaikai gyveno savo gyvenimus, tėvai ne visada juos ir besuprasdavo“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
R. Niunevienė svarsto: žmonės su viskuo išmoksta susitvarkyti, susitvarkys ir šį kartą. Negali būti, kad virusas visą laiką diktuos savo sąlygas, kažkada mūsų gyvenimas turės pasikeisti į gera. Nerimo kamuojamam žmogui ji linkėtų užsiimti mėgstama veikla, netiesiogiai pabendrauti su sau mielais žmonėmis, neapsikrauti neigiama informacija.

Kūrybai svarbiausia – nuoširdumas

Trijų knygų autorė teigia, kad kuriant svarbiausias dalykas yra nuoširdumas. „Joks falšas niekada nepalies širdies. Visi jaučia dirbtinumą, kad ir koks jis būtų: patosas, perdėtas jausmingumas, patriotizmas“, – mintimis dalijosi R. Niunevienė.
Pradedančiajam kūrėjui ji linkėtų ir kurti, ir bendrauti nuoširdžiai. Taip pat labai svarbu susirasti bendraminčių. Tai padeda pažinti save ir tobulėti.
„Kai pirmąkart ateiname, sakykime, į literatų klubą, jaučiamės gabūs, išskirtiniai. Bet paskui, kai pabendrauji, pabūni tarp labiau patyrusių žmonių, pajauti, kad esi varganas. Kad tau dar reikia daug ko mokytis, daug skaityti, sužinoti, jei nori kitiems žmonėms pasakyti kažką naujo, savito.
Pradedančiam kūrėjui patarčiau nebijoti protingos kritikos, per anksti neužriesti nosies ir būti nuoširdžiam“, – kalbėjo moteris.
R. Niunevienei buvimas sambūryje „Aura“ ir menų studijoje „Erdvė“ davė labai daug. „Aš pažinau puikių žmonių, turinčių išskirtinę sielos stygą, kuri skamba ne tik jiems – jie moka tą skambesį perteikti ir kitiems. Tai ir yra tikras talentas“, – įsitikinusi mažeikiškė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto