kaip nuolatinį procesą, kalbėjo Dovilė Vyniautienė.
Pokalbis su antrą parodą pristačiusia, bet menininke savęs nelaikančia Dovile Vyniautiene
„Esu abstrakcionistė, tai ir tapau abstrakcijas. Idėjos atsiranda iš mano nuotaikų, emocijų, tų dienų aktualijų“, – taip apie savo kūrinių stilių ir mintį sakė Dovilė Vyniautienė, Mažeikių muziejuje pristačiusi antrąją tapybos darbų parodą.
– Kada pradėjote tapyti?
– Atsiradus vaikams, prieš 12 metų. Svajonę tapyti turėjau nuo pat mažens, bet niekada neišdrįsau. Vaikai pakeitė rutiną, jaučiausi patekusi į šiokius tokius rėmus, todėl norėjosi „išsilieti“, o tapymas man padėjo atsipalaiduoti ir bent trumpam pabėgti nuo buities.
– Ar specialiai mokėtės, dabar mokotės tapybos?
– Jau daugiau nei dešimt metų lankau Mažeikių dailės mokyklos suaugusiųjų grupę, mokausi pas Virginijų Tamošiūną. Kartu su grupe mes per savaitę turime vieną poros valandų pamoką, kai visi susirenkame ir savotiškai medituojame – tapome. Turime savo klasę, mokytoją, mums duodama laisvė pasirinkti temą, ant drobės tapome aliejiniais dažais, bendraujame ir per tiek laiko tapome draugais bei kartu surengėme jau septynias parodas.
– Kaip gimsta kūrinio idėja?
– Aš esu abstrakcionistė, tai ir tapau abstrakcijas. Idėjos atsiranda iš mano nuotaikų, emocijų, tos dienos aktualijų. Tai, kas drobėse, mano paveiksluose, yra „aš“ – viskas apie mane.
Atitinkamo gyvenimo etapo spalvos, potėpiai, struktūra, sluoksniai – viskas, ką jaučiu.
– Kodėl renkatės būtent abstrakcijas?
– Visada norėjau būti kitokia, o abstrakcijos niekas niekada nenukopijuos, nes ji susidaro iš begalės smulkių dalykų, kuriuos kiekvienas išpildo skirtingai. Tai yra žmogaus laisvė, kur ir kokią dėmę, brūkšnelį ar potėpį padėti ir ką tuo pasakyti.
mažeikiškė surengė savo gimimo dieną.
Aš mėgstu filosofuoti, svajoti ir man patinka, kai kiti pasakoja apie mano darbus: ką mato ir kokią nuotaiką pajaučia. O tuomet ir tą asmenį pažinti būna lengviau, nes galima suprasti, ką jis jaučia.
– Ar užsiimate ir kitokiomis meno formomis?
– Visada buvau meniška, tai daug kuo užsiimdavau, būdavau gan aktyvi mergaitė. Gimus vaikams pradėjau kepti įvairius saldžius kepinius, tortus, pyragus, o aplinkiniai manė, kad tai bus mano „arkliukas“. Tačiau mano gyvenime atsiradus dailei, tai tapo praeitimi.
Vaikščiojau į interjero dizaino, vizualizacijų, dekoratyvinio molio tinkavimo ir fotografijos kursus, bet vis tiek pasilikau prie tapymo, nes tai galima daryti čia ir dabar, be papildomo pasiruošimo, kai turi laiko, ir gali išlieti, kas susikaupia, ko neįmanoma pasakyti žodžiais.
– Kaip vyksta kūrybos procesas?
– Nieko ypatingo: turiu laisvo laiko, noro, drobę, aliejinių dažų ir tapau.
– Kada nusprendžiate, jog jau laikas savo darbus parodyti viešai?
– Tam man reikia motyvacijos ir palaikymo, nes nesu labai savimi pasitikinti. Kai draugai ir artimieji sako: „Tu gali“, tada ir aš manau, kad galiu.
Po parodų gaunu daug adrenalino, gerų emocijų, komplimentų, o tai veda pirmyn ir stipriai prisideda prie motyvacijos.
– Dalyvaujate Dailės mokyklos būrelio bendrose parodose, prieš dvejus metus pristatėte pirmą personalinę parodą. Kuo skirsis ši ekspozicija nuo ankstesnės?
– Anksčiau niekada netapydavau pavargusi, be nuotaikos, nes norėjosi drobėje palikti daugiau pozityvo. Bet pastaruosius dvejus metus jau tapiau būdama įvairių nuotaikų… Manau, to priežastys yra asmenybės brendimas, charakterio ir požiūrio į gyvenimą pokyčiai.
– Apie ką ši paroda? Ar prieš atrinkdama darbus galvojote apie ekspozicijos temą?
– Mano parodos pavadinimų ir temų neturi, nes ten yra visko: įvairių emocijų, nuotaikų, būsenų – nuo laimės iki pykčio. Žmonės paveiksluose visada nori kažką įžiūrėti, bet dažniausiai jie mato save, todėl kiekvienas regi skirtingus dalykus.
– Ar sutinkate su nuostata, kad kurti gali kiekvienas?
– Taip, sutinku. Aš kuriu tapydama, jūs kuriate rašydami. Kiekvienas aplink mus vis kažką kuria, nuo mažiausio iki didžiausio dalyko.
– Ar laikote save meno žmogumi?
– Nemanau, kad esu meniška. Ar esu tokia, spręsti ne man, daug smagiau, kai aplinkiniai tai pasako.
– Ar turite autoritetų, kurie Jus įkvepia?
– Dabar mokausi iš savo mokytojo Virgio. Jis yra abstrakcionistas, jo darbai man atrodo tobuli, todėl turiu, į ką lygiuotis.
– Kokią geriausią pamoką ar patarimą esate gavusi?
– Man labai patinka frazė: „Nesigailėk to, kas buvo vakar, gyvenk šia diena, nes nežinai, kas bus rytoj.“ Reikia džiaugtis susitikimais, smulkmenomis, orais, artimaisiais, išsakyti pasididžiavimą, meilę, negailėti žmonėms gerų žodžių, komplimentų.
Taip pat įstrigo vienas iš komentarų po mano pirmosios parodos: „Žiūrint į Jūsų darbus, tyla tampa jauki.“
Kalbėjosi Povilas BARANAUSKAS
Ingos MILBERTIENĖS nuotr.
