Šį klausimą, ko gero, nuolat girdi abiturientai, neseniai sužinoję laikytų brandos egzaminų rezultatus. Kad jie žinotų atsakymą, kuriami žurnalai, organizuojami karjeros dienų renginiai, samdomi specialistai ir t. t. Tačiau daugeliui abiturientų vis tiek nepaprastai sunku į jį atsakyti, nors tam žingsniui jie lyg ir buvo seniai ruošiami. Ir tai manęs nė kiek nestebina.
Iš tiesų, tik maža dalis jaunų žmonių žino, kuo nori būti užaugę, ir kryptingai siekia savo svajonės pasirinkdami studijas. Įprasta, kad egzaminų rezultatus sužinojusių abiturientų galvose pradeda įkyriai skambėti klausimas: „O kas toliau?“
Kaip elgtis, kai vienas gyvenimo etapas baigėsi, bet nėra supratimo, kaip atrodys kitas?
Manau, jog tai normalu. Svarbiausia yra paklausti savęs, kokios ateities nori tu pats, ir žengti žingsnius tos ateities link, o ne daryti tai, ko iš tavęs tikisi tėvai, draugai ar seneliai. Man apskritai labai keista, kada tėvai ar giminės verčia vaikus studijuoti jų parinktas profesijas. Ar apskritai studijuoti. Negi jie nesupranta, kad jų vaikas – jau suaugęs žmogus, galintis savarankiškai priimti sprendimus? Net jeigu jis ir baigs tėvų pageidaujamas studijas, didelė tikimybė, kad diplomas atsidurs rėmelyje, ant lentynos, bet nebus panaudotas. O studijų metai bus sugaišti pildant ne savo, bet svetimas svajones.
Pažįstu žmonių, kurie studijuoja universitete tik dėl to, kad juos verčia tėvai, ir man jų nuoširdžiai gaila. Užuot ieškoję savęs įvairiose srityse, keliautų po pasaulį ar galų gale uždirbtų savo pinigus, jie metų metus daro tai, kas jiems ne tik neįdomu ir kelia neigiamas emocijas. Vieną mano kurso studentę kone prieš kiekvieną pristatymą universitete apima panika, kurią bandoma malšinti raminamaisiais. Manau, tai yra kaina, kurią moka tėvų verčiami vaikai.
Žinoma, pasitaiko atvejų, kai niekieno neverčiami jauni žmonės įstoja mokytis ten, kur jiems nepatinka. Tada šiek tiek pasimokius, paaiškėja, kad iš pradžių puikiai skambanti studijų programa tiesiog yra ne tavo tikslas. Tuomet iškyla dilema, kaipgi elgtis toliau.
Šią situaciją patyriau ir aš. Baigusi gimnaziją, kaip ir daugelis abiturientų, tiksliai nežinojau, ko noriu, tad atmetimo būdu išsirinkau studijų programą Vytauto Didžiojo universitete ir įstojau. Universiteto aplinka, bendruomenė man paliko didelį įspūdį ir iš pradžių viskas klostėsi puikiai. Tačiau vėliau mane apėmė jausmas, jog kažkas yra ne taip. Jaučiau, kad esu ne savo vietoje, kad studijos nepadeda mano saviraiškai. Pasitarusi su tėvais nusprendžiau jas nutraukti.
Nemeluosiu, sprendimas buvo nelengvas, tačiau žinojau: jei ir studijuosiu toliau, nedirbsiu pagal specialybę. Tuo pat metu studijas kitame mieste metė ir mano draugė. Kartu grįžusios į Mažeikius nusprendėme perlaikyti matematikos egzaminą, kad įstotume į valstybės finansuojamas vietas. Taip ir padarėme bei abi įstojome į nemokamas studijas: ji – Mykolo Riomerio, o aš – Vytauto Didžiojo universitetuose. Abi nesigailime savo sprendimo, nes radome sritis, kurios mums tiko daug labiau ir kur galime save realizuoti. Tad tikrai neverta bijoti keisti studijų krypties, jei jauti, kad tai ne tavo kelias. Įsitikinau – rasti save nėra lengva. O kaip tai padarysi nepabandęs?
Reikia kalbėti ir apie tai, kad ne visi žmonės privalo studijuoti universitete ir įgyti aukštąjį išsilavinimą. Manau, svarbiausia yra rasti veiklą, kuria galėtum išreikšti save, o universitetas – ne vienintelis būdas tai pasiekti. Jei abiturientas neturi noro studijuoti, tai ir nereikia to daryti per prievartą. Pradėti dirbti iškart po mokyklos baigimo yra puiku. Taip ne tik galima tapti finansiškai nepriklausomam, bet ir išbandyti įvairias sritis. Ir būtent tokiu būdu sužinoti, kas tau patinka ar kuo tu nenorėtum būti.
Taigi, nepaisant sutrikimo ir blaškymosi, baimės, kad rytojus šiandien gali atrodyti baisus ir neaiškus, svarbu suprasti: kiekvieno laukia ateitis, kurią pasiekti galima daugybe būdų. Studijuoti, dirbti, o gal metus keliauti ir ieškoti savęs… Visi keliai yra teisingi, svarbu, kad jais eidamas pasisemtum patirties ir suprastum, kas esi. O kas bus toliau, parodys laikas ir jūsų pačių ryžtas.
Aida ADOMAUSKAITĖ
Vytauto Didžiojo universiteto studentė
