Stanislava Januškytė-Urbonienė ir jos dukra Rūta (antra ir trečia iš dešinės) su seniai pažįstamais viekšniškiais. Jurgitos KERPAUSKIENĖS nuotr.
Viekšnių vaistinės muziejuje atidaryta viekšniškės tautodailininkės Stanislavos Januškytės-Urbonienės tapybos ir jos dukters Rūtos Urbonaitės meninės fotografijos darbų paroda.
Trečią parodą Viekšniuose surengusi tautodailininkė teigia, kad jai visada malonu atvykti į gimtąsias vietas.
Į mokyklą – penkerių
Viekšniškiai visada šiltai sutinka S. Januškytę-Urbonienę – ją čia vadina Stasele. Moteris, gimusi ir kurį laiką augusi šalia Viekšnių esančiame Čekų kaime, tik vėliau persikėlė į Viekšnius. Čia 1960 metais ji baigė vidurinę mokyklą – mergaitei tada buvo tik šešiolika.
„Su tais mokslais išėjo kažkoks anekdotas: kai seseriai sukako septyneri, ji pradėjo lankyti už trijų kilometrų esančią mokyklą. Su ja kartu ėjau ir aš, nes kaime nebuvo kas veikti. Bet man tebuvo penkeri. Dokumentų tada niekas netikrino, eiti į mokyklą patiko, nes ten buvo elektra, daug vaikų, o kaime to trūko. Kadangi buvau stambaus gymio, niekas nė neįtarė, kiek man metų“, – pasakojo tautodailininkė.
Po mokyklos ji iškart įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą, įgijo miškų bioinžinieriaus specialybę, bet dirbo tik trejus metus, vėliau įsidarbino kolūkyje.
„Su tuo kolūkiu taip pat išėjo kažkoks anekdotas: kai vyko kolektyvizacija, mūsų į kolūkį nepriėmė, o paskui daug metų kolūkyje dirbau. Tik jau kitame rajone“, – stebėjosi pašnekovė.
Stanislava Januškytė-Urbonienė teigė, kad atsidėti vien tapybai vis pritrūksta laiko. Jurgitos KERPAUSKIENĖS nuotr.
Išleido dvi knygas
Studijų metu lankė dailės būrelį: piešti S. Januškytei-Urbonienei patiko, bet vis trūkdavo laiko – jo daugiau tekdavo praleisti prie knygų.
Baigusi akademiją jauna specialistė dirbo Viekšniuose. Čia gimė dukra, o po metų moteris buvo paskirta į Kaišiadorių rajoną.
„Ten teko toli važinėtis į darbą, vienas po kito gimė vaikai, tad nuėjau į žemės ūkį – kur arčiau. Miškų ūkis buvo biudžetinė organizacija, čia dirbo išsilavinę žmonės, bet uždirbdavo mažai, o kolūkiuose darbuotojams skiriami butai“, – prisiminė dailininkė.
Šeimoje išaugo penki vaikai. Fotomenininkė dukra Rūta buvo ketvirtoji. Šiuo metu tautodailininkė turi devynis anūkus: vyriausias jų jau baigė magistrantūrą, o jauniausiajam dar tik aštuoneri.
Paroda Viekšniuose S. Januškytei-Urbonienei – trečioji. Iš viso tapytoja yra surengusi dešimt personalinių parodų.
Pirmą kartą jos darbus viekšniškiai išvydo 1999 metais – po to, kai autorė išleido pirmąją knygą – istorinį romaną „Likimas“. Antroji knyga „Audra“ – savotiškas pirmosios tęsinys – pasirodė 2003 metais. Tuomet surengta ir antroji paroda Viekšniuose.
Viekšniškiai atpažįsta save
S. Januškytei-Urbonienei rašyti sekėsi jau mokykloje: rašinius ji rašydavo vyresnių klasių mokiniams.
„Mokytojas Ablingis suprato, kad rašau kitiems ir į sąsiuvinį įrašė pastabą: „Jei nori padėti draugui, nerašyk už jį“. O mokytoja Venslovaitė, kuri mums nedėstė, aukštesnės klasės mokinei sukurtą rašinį įvertino ketvertu, nes trūko kažkokių žinių. Bet rašinys buvo be klaidų“, – teigė pašnekovė.
Tėvai nenorėjo, kad dukra būtų mokytoja, tad ji ir pasirinko kitą specialybę. Penkiasdešimties išėjusi į pensiją, S. Januškytė-Urbonienė augino anūkus, rašė, piešė, taip prisidurdama prie pensijos.
Jos istoriniuose romanuose yra ir nemažai publicistikos, kai kurie viekšniškiai juose atpažįsta save.
„Kartais išeina vos ne kaip komedija. Kažkur šiaurės Lietuvoje buvau metinėse ir vienas žmogus pradėjo pasakoti vaikystės nutikimą. Klausydama jo spėliojau, ar tik jis neskaitė mano knygos, nes tą istoriją man buvo papasakojęs jo draugas, o dabar ją man perpasakoja tikrasis tos istorijos dalyvis“, – juokėsi moteris.
Darbai – didelio formato
S. Januškytė-Urbonienė teigia dabar atsidėjusi tik tapybai.
„Parašau tik ilgą ilgą eilėraštį šeimos nariams. O šiaip piešiu. Ir dabar vėl eisiu į parduotuvę medžiagų ir piešiu. Septyniolika paveikslų išvežta į parodą Viekšniuose, kasmet jų daug išdovanoju, jie išplaukia, taip sakant, į šonus, tad reikia dirbti, kol dar šviesu. O paskui, kai visai sutems, normaliai dirbti galėsiu tik po Naujųjų metų“, – kalbėjo menininkė.
S. Januškytė-Urbonienė dažniausiai tapo didelio formato darbus. Pagalvoja ir apie mažus, sako, kad juos gal kurs žiemą prie stalinės lempos.
„O prie didelio formato pripranta ranka, tam pritaikyti teptukai. Tiesiog nebemoku piešti ant mažo formato. Taip jau pripratau. Kai truputį prekiaudavau paveikslais, įdomus būdavo žmonių vertinimas. Aš žiūriu, kokiu jie padaryti teptuku, kiek rankų darbo, išmonės įdėta, o žmonės galvoja: kad didelis, tai jau ir brangus. Iš tikrųjų paveikslo vertė turi būti skaičiuojama kitaip“, – samprotavo dailininkė.
Tapo Lietuvos istoriją
Dailininkė yra nutapiusi paveikslų įvairiomis temomis, bet dabar jai įdomiausi darbai, susiję su Lietuvos istorija: ji lyg skundžiasi, lyg priekaištauja sau, kad dar tiek daug jos yra nenupiešusi, nes vis pritrūksta laiko.
„Su vaikais važinėjame po Lietuvą, domimės kiekvienos vietovės istorija. Lietuva labai graži. Kai atidarė sienas, visi lėkė į pietus. Ir aš, aišku, važiavau, bet, kai sugrįžti, pamatai mūsų kalnelius, miškus… Jie labai gražūs. Kad piešiu Lietuvos istoriją, dar negaliu pasakyti, nes labai mažai jos esu nupiešusi. Dar daug visko reikia“, – sakė S. Januškytė-Urbonienė.
Dailininkė jau yra nutapiusi du Pilėnų variantus, Dariaus ir Girėno skrydį, patinka paveikslai Motiejaus Valančiaus, Bernardo Brazdžionio kūrybos temomis.
„Norėčiau, aišku, Viekšnius įkišti, bet jų Valančius nemini. Skaitau eilėraštį ir vaizduotėje jau kyla kažkoks paveikslas. Važiuojame abi su Rūtele į Viekšnius, aš jai sakau, kad mes abi mažumėlę trenktos. Tu, sakau, geriau tapyk, o ne fotografuok. Bet ji visą laiką su fotoaparatu: ir indėnų kanjonuose, ir visur kitur. Tai jau jai kaip liga. O aš visą laiką galvoju: va, šituos darbus padarau ir turėsiu teisę eiti piešti. Ir šiandien po pietų piešiu“, – linksmai kalbėjo moteris.
Pažinti žmogaus šaknis
S. Januškytės-Urbonienės dukra Edukologijos universitete baigė anglų kalbos studijas, Vytauto Didžiojo universitete – anglų kalbotyrą, dabar savarankiškai mokosi italų kalbos, gyvena Kaune, dirba žurnaliste.
„Bet ji ne tokia žurnalistė, kad, esant kokiam renginiui, dirbtų reportere. Ji domisi menine fotografija, važinėja į fotomenininkų seminarus. Kartais su ja važiuoju ir aš, bet aš tikrai nesėdžiu užsiėmimuose, o leidžiu laisvalaikį. Neseniai buvome Nidoje. Rūta net naktį prie jūros važiavo, su ja – ir aš. Aš tai jūrą matau, o kokią bangą toje tamsoje mato ji ir fotoaparatas, nežinau. Tai yra tiesiog žmogaus silpnybė“, – įsitikinusi tautodailininkė.
Viekšniuose dar yra likęs S. Januškytės-Urbonienės raudonų plytų gyvenamasis namas, kapinėse labai daug artimųjų kapų, miestelyje – daugybė dar iš jaunystės laikų likusių pažįstamų.
„Nuėjau į kapines uždegti artimiesiems žvakučių. Viena susikūprinusi senutė atsitiesė ir klausia: „O tamsta tai jau Januškienės duktė būsi?“ To paties teiravosi ir gėles miestelyje pardavinėjusios moterytės. Matyt, yra kažkoks panašumas, o mane juokas suėmė, nes mama už mane buvo gerokai mažesnė. Malonu, kad žmonės prisimena. Viekšniuose man drąsu todėl, kad žinau žmogaus šaknis: bandžiau rašyti apie žmones ten, kur gyvenu, bet buvo sunku, nes nežinau jų šaknų. O tai žurnalistui yra bėda“, – samprotavo moteris.
Laukia plenero Viekšniuose
Per parodos Viekšniuose atidarymą S. Januškytė-Urbonienė išreiškė viltį, kad miestelyje kada nors bus surengtas dailininkų kūrybinis pleneras. Žiežmariuose jau beveik keturiasdešimt metų gyvenanti menininkė sakė, kad teko važinėti po Lietuvą su dailininkų asociacija.
„Taip sužinai tos vietovės istoriją, o šiaip važiuotum ir pravažiuotum. Mano pats pirmas paveikslas su Viekšniais yra įdėtas į pirmąją knygą… O kodėl Viekšniai negali surengti plenero? Aš nesu profesionali dailininkė, bet kiek čia yra profesionalų… Man būtų labai malonu susipažinti, pabendrauti. Čia juk nereikia kokių prabangybių, komforto, tas kelias dienas galima pagyventi ir kukliau, bet naudinga būtų visiems. Aš apie tai nuolat kalbu ir laukiu. Žemaitija, Viekšniai mane visada traukia. Kai atvažiuojame su vaikais, jiems čia nėra taip įdomu, kaip man bendraujant su vietos žmonėmis. Bet jiems patinka nueiti prie Ventos, prie malūno, kur jie vaikystėje atostogaudavo, maudydavosi.
Ir mes ten sėdim, šalia šniokščia vanduo… Čia „faina“, – jausmų neslėpė dailininkė.
Darbų centre – moteris
Parodoje eksponuojama ir 20 fotografijos darbų.
R. Urbonaitė pristatė darbus iš ciklo „Jai tūkstančiai vardų“. Jų dėmesio centre – moteris.
„Darbuose stengiamasi atskleisti kuo daugiau jos veidų – nuo sielvartaujančios Veronikos iki vilioklės, kuri mainosi, autorės žodžiais, kaip chameleonas“, – parodą komentavo Viekšnių vaistinės muziejaus vedėja Danutė Končienė.
Daugelį kitų savo darbų autorė pristato fotoalbume, o pačias naujausias savo nuotraukas pateikė atidarymo dalyviams peržiūrėti atsivežtose fotografijose.
Parodos atidarymo metu fotomenininkė save pristatė ne kaip menininkę, bet tik kaip kuriantį žmogų – esą šiuo vardu nedrįsta vadintis, nes tai per didelė atsakomybė.
Savo meniniuose ieškojimuose R. Urbonaitė tebenaudoja seną juostinį tarybinių laikų fotoaparatą „Kijev“, pati ryškina juostas ir nuotraukas.
„Viešnia prižadėjo į Viekšnių kraštą atvykti dar, nes ją čia labai sudomino senyvo amžiaus moterų veidai, o tai kaip tik atitinka jos naujus planus“, – teigė D. Končienė.
Vaidas RUNKAUSKAS
