Jei šiek tiek pamirštume rugsėjo 1-ąją, ruduo vasarą palydėjo ašarų lietumi: pirmadienį verkė visa Lietuva, nesidžiaugė savo lyderyste ir antradienį, o paskui pradėjo truputį atsileisti, ir jau turime visai dar gražių dienų. Kiek tai tęsis, nežinia, bet nemanau, kad trumpai: visi laukiame bobų vasaros, bet jai dar ankstoka.
Apie gamtą ir orus užteks, dar norėtųsi grįžti prie tos pačios rugsėjo 1-osios, kai parduotuvėse draudžiama pardavinėti alkoholį. Pažįstu keletą prekybininkų, kurie juokėsi iš tokių draudimų, nes mąstantis jaunimas sidrais, alumi ar kitokiais jiems patinkančiais gėrimais apsirūpino dar iš vakaro, suaugusieji, kam tai aktualu, – taip pat alkoholiniais gėrimais apsirūpino šeštadienį.
Šiemet situacija buvo dar įdomesnė, nes daug mokyklų mokslo metus pradėjo pirmadienį. IR KĄ JŪS MANOT? Prekybininkų pastebėjimu, jaunimas tą dieną išpirko dar daugiau nestipraus alkoholio nei šeštadienį: tą dieną niekas nedraudžia juo prekiauti. Tai va, ponai įstatymų priiminėtojai – niekam tikęs tas jūsų įstatymas ir kažką reikia daryti. Ir gal seimūnai išgirdo mane, nes jau pasigirdo kalbų, kad alkoholį draudžiantis įstatymas būtų taikomas ne rugsėjo 1-ąją, o būtent Mokslo žinių dieną, kai vaikai pradeda eiti į mokyklą. O aš manau, kad draudimais nieko nepasieksime: kam ko reikės, tas ir gaus.
Kita vertus, girdėjau, kad kai kurie barai ar kavinės, kaip visuomeninio maitinimo įmonės, tą dieną susižėrė labai gražaus pinigėlio, nes degtinė buteliais ten liejosi laisvai. Tiesa, kiek brangesnė, bet jos tikrai netrūko. Tai kam tokie juokingi įstatymai, kurie neduoda jokios naudos?
Taigi, baigėsi atostogų metas ir vėl keliaujame: kas į darbus, kas į pamokas, kas dar kažkur – žodžiu, vyksta judėjimas. Vieni ten, kur jiems reikia, keliauja savais automobiliais, kiti pėsčiomis, dar kiti taksi, mikroautobusais ar tiesiog autobusais. Tai va, ketvirtadienio rytą ketvirtojo autobuso laukėme ir mes, grupė senamiestyje dirbančių žmonių. Vėlavo jis vos ne dešimt minučių ir tuoj supratome, kodėl: autobusas senas kaip mano gyvenimas, tad po kiekvieno sustojimo vairuotojas niekaip negalėjo įjungti pavaros. Dirbantieji vėlavome į darbą, gimnazistai – į pamokas. Taigi klausiu: kam reikalinga tokia nekokybiška paslauga, kuri teikiama ne pagal grafiką, o taip, kaip išeina? Juolab kad neseniai autobusų parkas gyrėsi besistengiantis atnaujinti savo transporto priemones ir norintis teikti kuo kokybiškesnes paslaugas. Tad ir nesuprantu, kodėl, įsigijus naujų autobusų, senieji kledarai vis dar leidžiami eksploatuoti? Ar patvoryje jiems vietos nėra? Kiek žinau, jokių naujų maršrutų neatidaroma, tad ir tie sukriošėliai autobusai turėtų būti nebenaudojami. Nemanau, kad jie naudoja mažiau kuro nei naujasis parko transportas. Beje, jei nėra vietos patvoryje, girdėjau, kad muziejus priims visas senienas: jis ruošiasi renovuotis, tad vietos viskam užteks: būtų galima atidaryti ekspoziciją po atviru dangumi.
Tokiu dangumi skundėsi ir mano kolegei paskambinęs pilietiškas mažeikiškis: jis pasakojo, kad ties Ventos gatvės 39-uoju namu yra iškasta duobė ir ja niekas nesirūpina. Žmogus išgyvena, kad ta duobė neatitverta nuo praeivių ir vaikų – esą maža kas gali atsitikti. Išgąsdintas tokių pranašavimų puoliau į tą vietą ir aš. Čia tikrai tiktų dar vienas „ir ką jūs manot?“ Tame kieme žmonės ruošiasi platinti mašinų stovėjimo aikšteles, jau yra nukasę velėną. Namo gale, kuris yra nuožulnesnis, į tą nukastą vietą prilijo, tai kažkuriam piliečiui, matyt, ir pasivaideno, kad čia yra didžiausia duobė, po kurią mums atvažiavus braidė vaikai – potencialios „nelaimės“ aukos…
Po savaitės Mažeikiuose prasidės VII tarptautinis meno festivalis „Mažeikiai“. Tiesa, pirmasis jo renginys, ansamblio „Regnum musicale“ koncertas, vyks gražiajame Dautarų dvare. Po to bus dar nemažai renginių, su kuriais būtų galima susipažinti Savivaldybės internetiniame puslapyje, bet… Yra vienas didelis „bet“, kadangi raidės tokios mažos, kad be didinamojo stiklo jos sunkiai įskaitomos. Suprantu – plakatas didelis, jį reikia mažinti vos ne iki minimumo, tai ką ten begali perskaityti? Tie, kurie tuos darbus dirba, turėtų pagalvoti apie kitokį skelbimų variantą. Tas pats bus, kai tas plakatas, stipriai sumažintas, atsidurs laikraštyje. O gal taip daroma sąmoningai, kad žmonės nepultų į renginius kaip akis išdegę: ateitų tik tie, kurie turi gerą regėjimą ar gerus akinius ir sugeba išskaityti visokias raides?
Šią savaitę pasitaikė ir linksmų dalykėlių: kaip reikiant prajuokino pražuvėlis mūsų Seimo narys Vareikis, dėl kurio girtų klajonių buvo sukelta tiek triukšmo. Žmogaus ieško įvairiose šalyse, o jis po kelių dienų ima ir atsiranda: kas, kad be pinigų, dokumentų ir daiktų, bet užtat gyvas ir sveikas. Tiesa, dėl to sveikumo galima ginčytis: mano galva, protingas žmogus taip nesielgs, jam tikrai reikėtų pasirodyti gydytojams
Kitas ne mažiau juokingas šaršalas – krepšininko broliuko Kšištofo Lavrinovičiaus ant rankinės nusipieštas svastikos ženklas – mažytis, vos įmatomas, bet kokį triukšmą sukėlė! Vos ne tarptautinis skandalas. Ar ne juokinga: aišku kaip dieną, kad „braliukas“ iš neturėjimo ką veikti nusprendė pajuokauti ir nubraižė jam gražų ornamentą, nesitikėdamas tokio triukšmo. Kažkas per žinias pasakė, kad gal tas braižytojas ne kažkokio ypatingo išsilavinimo, todėl nelabai galvoja, ką daro ir ką čia nupiešė. O Sabas pasakė tiesiai šviesiai: vienas durnelis piešia, kitas tai fiksuoja nuotraukoje, ir paskui gaunamas kvailas rezultatas. Tiesa, prisimenu, kaip mes, dar būdami vaikais, tokius ženklus piešdavome sąsiuviniuose, nes buvo gražu. O ką tas ženklas reiškia, nė į galvą nešaudavo.
sisbeitauskas@santarve.lt
