Tarybos posėdyje laiško skaitymas – būtinybė ar kerštas?

Paskutinis savivaldybės Tarybos posėdis buvo toks pat blankus kaip ir visi kiti. Visiška priešingybė saldokai rinkiminei kovai. Ir nėra ko stebėtis. Dabartinė Tarybos dauguma, be jokių išlygų, yra įsitikinusi, kad ramiai kiurksos „savo pozicijose“ visus ketverius metus, bet ką gali žinoti… Kita vertus, joks Tarybos posėdis nebebus aštrus, kovingas ir intriguojantis, nes visi netikėti „klaustukai ištrinami“, o „šauktukai sudedami“ dar gerokai iki posėdžio – už uždarų koalicijos durų. Taigi ir patys Tarybos posėdžiai, ir jų tiesioginė transliacija internetu yra pigus reikalas. Bet būčiau neteisus, jeigu nepaminėčiau, kad šiame Tarybos posėdyje buvo ir šis tas naujo.
Pasibaigus darbotvarkės klausimams, Savivaldybės sekretorė perskaitė „gyventojų“ laišką, skirtą konkrečiai vienam Tarybos opozicijos nariui. Ir „akurat“, atsirado intriga. Pirmas įspūdis buvo toks, kad šis Tarybos narys pats nemoka skaityti. Tuomet labai gerbtina Tarybos vadovų pozicija, kad šiam žmogui perskaitoma tai, ko jis pats dėl kažkokių priežasčių negali padaryti.
Tačiau ką tokiu atveju veikia likusieji Tarybos nariai? Klausosi, snaudžia, muistosi? Matyti, kad kažkam šis spektaklis aiškiai patinka, o kažkuris, nudelbęs akis, žiūri sau tarp kojų.
Laiško pradžia suintrigavo, ir tema miestui tikrai aktuali, bet skaitymas buvo silpnas. Pasirinkta  poveikio forma man priminė tuos komunistinės santvarkos laikus, kai kažkas „nepaklusnus ar prasižengęs“ būdavo viešai pasmerkiamas: „negeras“ moksleivis auklėjimo tikslais pastatomas prieš savo klasę arba prieš visą mokyklą. Po to tave galėjo „auklėti“ komjaunimas ir partija. Jeigu šias mano mintis skaito jaunoji  karta, tai jiems sunku suprasti, apie ką aš čia kalbu. Tačiau dabartinėje Taryboje yra beveik visi, kurie labai gerai atsimena tuos laikus ir supranta, apie ką kalbama.
Gal dabartinei Tarybai (už posėdžių organizavimą ir jų vedimo tvarką yra atsakingas meras) ir politinei daugumai, kuri turi kaip niekad daug patarėjų, patinka už mokesčių mokėtojų pinigus eksperimentuoti ir taikyti „naujas“ darbo formas. Tada aš galėčiau pasiūlyti, kad kitam Tarybos posėdžiui būtų pagamintas stendas ir išleistas sienlaikraštis „Tarybos prožektorius“ (prisimenant –„Komjaunimo prožektorius“). Jame galėtų atsispindėti „negeri“ kai kurių Tarybos narių poelgiai, o  koks nors madingas madų stilistas galėtų pabarti, kad Tarybos narė „tokia ir tokia“ ne taip pasidažė, ar užsivilko per trumpą sijonėlį, kad Tarybos narys „toks ir toks“ jau į trečią posėdį iš eilės atėjo su tuo pačiu kostiumu ir pan. Be to, reikėtų praplėsti ir patobulinti laiškų skaitymą, kad tai taptų atgaiva sielai ne tik sėdintiems posėdžių salėje, bet ir esantiems toli nuo jos.
Būtų labai nauja ir novatoriška, jei pirmoje posėdžio dalyje greičiau nei per pusvalandį būtų priimti visi (jau žinomi iš anksto) sprendimai, o antra posėdžio dalis galėtų būti kur kas ilgesnė. Tai būtų kultūrinis atsipalaidavimas (relaksas!), ir savo moderniu formatu nukonkuruotų net patį tarptautinį meno festivalį. Žinoma, laiškus turėtų skaityti ne Tarybos sekretorė, o žinomi Lietuvos skaitovai, profesionalūs aktoriai. Priklausomai nuo laiško turinio, būtų galima parinkti ir atitinkamą muzikinį intarpą. Juos užpildyti galėtų ir užsienio atlikėjai. Tada Mažeikių rajono savivaldybės posėdis „išplauktų“ į tarptautinius vandenis. Mes būtume pirmi ir išskirtiniai! Ir tada nieko nebestebintų, jeigu tokie svarbūs miesto gyventojams renginiai kaip Tarybos posėdžiai vyktų ne tik Renavo dvare, bet ir Jūrmaloje, Kanaruose ar Maljorkoje.
Nepaisant mano linksmos nuotaikos ir idėjų gausos, kirba viena mintis. Turėdamas savo nepriklausomą nuomonę, neabejoju, kad laiško skaitymas buvo „daugumos“ inspiruota prastos kokybės viešoji akcija ir kad tai yra susiję su noru pažaboti „Santarvę“ bei „kiečiau“ laikyti opoziciją (ir jos lyderį). Kol tai nepavyksta, bus ieškoma ir kitų būdų. Neabejoju!

Algirdas Petravičius