Adėlė Monstavičienė sako, kad rankdarbiais susidomėjo dar būdama mokinė. Autorės nuotrauka
Mažeikių krašto tautodailininkai senąsias tradicijas perduoda kurdami dirbinius iš medžio, metalo, molio, vilnos, popieriaus ir kitų medžiagų. Ne vienam apsilankiusiam tautodailininkų darbų parodose sukirba mintys, kiek reikia turėti kūrybiškumo, kruopštumo, laiko ir kantrybės, norint sukurti ką nors gražaus.
Apie savo pomėgį – siuvinėjimą – „Santarvei“ papasakojo mažeikiškė tautodailininkė Adėlė Monstavičienė, kurios darbus puikiai įvertino respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ atrankos komisija.
„Aukso vainiko“ dalyviai
Spalio pabaigoje Telšių kultūros centre vyko tautodailininkų darbų, pateiktų respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ vertinimo komisijai, paroda. Buvo renkami geriausi, gražiausi Telšių apskrities tautodailininkų sukurti darbai. Juos parodai-konkursui šiemet pateikė 27 Telšių, Mažeikių bei Plungės tautodailininkai.
Mažeikių rajonui atstovavo medžio meistrai Antanas Viskantas, Alfonsas Bendikas ir Vaidas Šopauskas, tapytoja Alma Krapauskienė, karpinių meistrė Datjana Damulienė, mezgėja Liuda Brazauskienė, siuvinėtoja A. Monstavičienė ir kalvis Česlovas Pečetauskas.
Tarp regioninės atrankos nugalėtojų – ir mažeikiškiai. Pirmąją vietą kryždirbystės srityje pelnė medžio drožėjas A. Viskantas, o taikomosios dailės srityje – siuvinėtoja A. Monstavičienė. Trečią vietą vaizduojamosios dailės srityje laimėjo mažeikiškis A. Bendikas.
Įvairiuose Lietuvos regionuose pirmąsias vietas laimėjusių tautodailininkų kūriniai gruodį bus eksponuojami respublikiniame „Aukso vainiko“ ture Širvintose. Sausį vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei kryždirbystės kategorijų nugalėtojai bus karūnuojami „Aukso vainikais“, o pelniusieji antrąsias vietas – „Sidabro vainikėliais“.
Potraukis rankdarbiams – nuo mokyklos
Bendraudama su „Santarve“ A. Monstavičienė sakė, kad pomėgį rankdarbiams ji pajuto dar mokydamasi mokykloje.
Darbų arba šiuolaikiškai – technologijų pamoka jai ir patiko, ir sekėsi, ir domino. Tad netrukus mokytoja pastebėjo Adėlės gebėjimą pradėtus darbelius atlikti kruopščiai, tvarkingai ir pakvietė dalyvauti mokinių rankdarbių parodoje. Joje mokinė eksponavo mezginius.
„Patiko man tie rankdarbiai, o kadangi patiko, tai pradėjau jais dar labiau domėtis. Iš pradžių siuvinėjau kryželiu, paskui ėmiau mokytis peltakiavimo ir kitų technikų. Be to, ir mano mama siuvinėdavo. Užaugau tarp įvairiomis technikomis – peltakiais, šešėliavimu siuvinėtų daiktų. Siuvinėti būdavo pagalvių užvalkalai, užuolaidos, kuriomis uždengdavo duris ir taip atribodavo namų erdves“, – prisiminė pašnekovė.
Patinka įvairūs siuvinėjimo būdai
Dabar moteris sako ir pati mokanti siuvinėti įvairiomis technikomis, kiekviena jų turi savo žavesio.
Pavyzdžiui, norint peltakiuoti, reikia labai daug kruopštumo, tad siuvinėtojo akys turi būti stiprios, nes šia technika dirbant tenka atidžiai skaičiuoti kiekvieną siūlelį.
„O, pavyzdžiui, norint išbandyti šešėliavimo techniką, nors schemų internete yra gausu, vis tiek tenka patiems susiderinti spalvas. Žodžiu, yra daugiau darbo“ , – pastebėjo A. Monstavičienė.
Mažeikiškei patinka ir siuvinėjimas kryželiu. Jos nuomone, daugelis rankdarbių mėgėjų renkasi šią techniką dėl to, kad internete gausu įvairių įvairiausių schemų – išsirinkai, parsisiuntei, atsispausdinai, nusipirkai audinio, siūlų – ir siuvinėk.
Kurti vien sau – neįdomu
Ir vis tik tautodailei netinka darbai, atlikti pagal žurnaluose ar internete publikuojamas schemas. Tautodailininkai galbūt ir pasižiūri į kitų autorių sukurtas schemas, tačiau, atsisėdę prie savo darbų, kuria patys, „iš savo galvos“.
„Viskas vyksta tarsi savaime. Tai, kokią techniką pasirinksiu vienam ar kitam rankdarbiui, priklauso nuo turimo audinio. O toliau matuoju, skaičiuoju, kažką pasibraižau – ir tie raštai pavyksta“, – apie tai, kaip vyksta kūrybinis procesas, pasakojo A. Monstavičienė.
Pašnekovė nuo 2009 metų dalyvauja Mažeikių tautodailininkų veikloje, o nuo 2006 metų, kai Mažeikiuose buvo įkurtas siuvinėtojų klubas „Rankos“, Adėlė yra jo narė.
Jai svarbi ir įdomi galimybė susipažinti, pabendrauti su įvairius darbelius kuriančiais bendraminčiais, pasidalyti sumanymais.
Kolekcijai sukurti reikia laiko
Mažeikiškei patinka dalyvauti rankdarbių parodose, nes kurti vien sau ir tik pačiam džiaugtis tuo, ką padarei, nebūtų įdomu.
Konkurso „Aukso vainikas“ regioninėje tautodailės darbų atrankoje A. Monstavičienė dalyvavo jau ne pirmą kartą.
Tokius – kruopščiai, atidžiai peltakių technika atliktus darbus mažeikiškė teikė parodai prieš dvejus metus. Jolantos Kaleckienės nuotr.
„Einu ne jaunyn, akys – ne geryn. Vis pagalvoju: jei nedalyvausiu, vieną dieną pasigailėsiu nedalyvavusi. Todėl ir teikiu savo darbų kolekcijas. O kolekcija turi būti sudaryta iš penkių darbų. Bėda ta, kad tų darbų neina taip greitai padaryti. Išpeltakiuoti vieną takelį, siuvinėjant vakarais – po darbo, po namų ruošos, savaitgaliais, vidutiniškai trunka tris mėnesius“, – paaiškino tautodailininkė.
Rankdarbis rankose – kasdien
A. Monstavičienė pasakojo, kad anksčiau dirbo dailės mokytoja. Dabar ji – Ventos socialinės globos namų užimtumo specialistė.
„Tai, ką dirbu, man labai patinka. Džiaugiuosi, kad niekur toli nuo kūrybos nepabėgu. Darbe galiu panaudoti savo kūrybinius gebėjimus“, – tvirtino moteris.
Pašnekovė prisipažįsta: prie rankdarbių ji yra taip pripratusi, kad adatą į rankas turi paimti kasdien – nors valandai. Siuvinėjimas ją nuramina. Sutelkus dėmesį į dygsniukus, kryžiukus, į kilpelių skaičiavimą, nebelieka laiko galvoti apie rūpesčius, nesėkmes.
Kai moteris siuvinėja, mėgsta, kad fone negarsiai grotų klasikinė muzika.
Dirbinių daug ir įvairių
Vienas iš greičiausiai A. Monstavičienės sukurtų darbų – per mėnesį išpeltakiuota suknelė. Ja moteris norėjo pasipuošti sūnaus išleistuvėse, todėl dirbti reikėjo greitai.
Mažeikiškė parodė ir neužmirštuolėmis išsiuvinėto švarkelio nuotrauką. Siuvinėtoja šio švarkelio neparduotų niekam ir už jokius pinigus – toks jis jai svarbus, gražus, mielas.
„Siuvinėju takelius, servetėles, drabužius, paveikslus. Gaminu dovanų maišelius – panaudoju tam kiekvieną audinio gabaliuką, o ir žmogų, kuriam dovanoju, nudžiuginu. Svajoju sau pasidaryti didelę staltiesę, bet didelius dirbinius įveikti yra sudėtinga – ir darbas ilgai trunka, ir paskui tam gaminiui sutvarkyti nemažai laiko prireikia“, – pasakojo A. Monstavičienė.
Savo rankdarbių neparduoda
Moteris džiaugiasi, kad šeima – vyras ir du jau suaugę sūnūs palaiko žmonos ir mamos pomėgį. Savo sukurtų rankdarbių Adėlė nepardavinėja, tad tie pinigai, kuriuos ji investuoja į medžiagas, atgal nesugrįžta.
Savo rankdarbius mažeikiškė linkusi dovanoti. Bet tik tiems žmonėms, kurie supranta, įvertina, moka pasidžiaugti – savo seserims, Didžiojoje Britanijoje gyvenančiai dukterėčiai, sūnums. Ir dabar A. Monstavičienės namuose esančius jos siuvinėtus paveikslus sūnūs yra tarsi pasidaliję – šito norėtų vienas, o kito – kitas.
„Gaila, kad rankų darbas Lietuvoje nėra vertinamas. Prie rankdarbio prarymai tris mėnesius, kitas žmogus mato rezultatą, jam gražu. O kai pasakai kainą, kokia įvertintum darbelį, dažniausiai išgirsti: „Oi, oi, kaip brangu“, – kalbėjo A. Monstavičienė, lyg atsakydama į klausimą, kodėl nėra linkusi prekiauti savo rankdarbiais.
