Teatras medicinos felčerei tapo gyvenimo dalimi

Būsimoji medikė Irena Pociūtė gimė Račių kaime. Lankiusi Žemalės septynmetę, vidurinę baigė Mažeikiuose. Mama siuvo, o tėčio Irena neteko, kai jai tebuvo dvylika. Atsitiktinumas lėmė, kad jos gyvenimo draugu tapo bendrapavardis Leonas iš Ukrinų, ir Pociūtė tapo Pociene.
NORĖJO BŪTI PANAŠI Į SAVO MAMĄ
Dar gerai neišmokusi kalbėti jauniausia Pocių šeimos atžala jau kartodavo: „Būsiu daktarė“. Ji „gydė“ ne tik savo lėles, drauges, bet ir šunis bei katinus. Prisirinkusi visokių žolių, dėdavo jų kompresus, ruošdavo arbatas, kurias per prievartą bandydavo sugirdyti „ligoniams“. Dėl to, ypač nuo katinų, kentėdavo mergaitės rankos, ir ji nuolat vaikščiodavo subraižytais delnais.
Irenos mama, be siuvėjavimo, buvo geroji kaimo siela. Ar kas susirgo, mirė ar gimė, bėda kokia ar nelaimė atsitiko, visada ir visur moteris bėgdavo pirmoji.
Pokario metais žmonės kaime labai sunkiai vertėsi, nebuvo jokios medicinos pagalbos, tad ir geras žodis praversdavo. Irenos mama visada namuose turėdavo naminių vaistų, įvairių užpilų, kuriais sušelpdavo bėdos atveju. Ji viską darė tik iš geros širdies, norėdama padėti vargstantiems ir kenčiantiems. Irena mano, kad mamos pavyzdys ir ją užkrėtė noru padėti žmonėms. Šį norą geriausiai realizuoti ji galėjo pasirinkusi mediciną.

GRĮŽO ARČIAU TĖVIŠKĖS
1957 metais baigusi vidurinę, I. Pociūtė įstojo į Klaipėdos medicinos mokyklą. Po poros metų diplomuota jaunoji medicinos felčerė buvo paskirta į Akmenės statybinių medžiagų kombinato medicinos punktą. Išdirbusi ten beveik puspenktų metų, ištekėjo ir nusprendė įsikurti arčiau savo ir vyro tėviškės.
Grįžusi į Mažeikius, 1964-ųjų pabaigoje dirbo Mažeikių baldų fabriko medicinos punkte, o atidarius naują punktą Autotransporto kontoroje, perėjo ten. Kartu Irena aptarnavo ir Kelių valdybos darbuotojus. 18 metų praėjo be ypatingų permainų.
1983-iaisiais pasitaikė proga įsidarbinti naujojoje Naftos perdirbimo įmonėje, greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, kur ji apsistojo ilgam. „Greitosios“ kolektyvas 2000-aisiais išlydėjo Ireną į pensiją.

ĮDOMIAUSIA – SU VLADU BURBA
Pirmosios darbo dienos, kaip ir jaunystės prisiminimai, išlieka ilgiausiai. Todėl Irena labiausiai linkusi pasakoti apie tai, kaip ji atliko gamybinę praktiką Mažeikių ligoninėje.
Teko padirbėti visuose skyriuose, tačiau įdomiausia buvo chirurgijos. Tada jam vadovavo garsus chirurgas Vladas Burba. Jis labai mėgdavo pašmaikštauti, o jaunas specialistes, jeigu ką ne taip padarydavo, „patraukdavo per dantį“ taip, kad atsiminimas likdavo visam gyvenimui.
„Prisimenu, chirurginiame skyriuje gulėjo toks jaunuolis, kuriam buvo trūkęs skrandis. Vaikinas į ligoninę buvo atvežtas tiesiog iš šokių salės ir tuoj pat operuotas. V. Burba mums, praktikantėms, situaciją išaiškino savaip. Sako, žinot, mergaitės, kodėl daktaras į šokius nebelaksto? Ogi todėl, jog prisibijo, kad ir jam pačiam skrandis neplyštų“, – juokdamasi Anapilin išėjusio gydytojo pašmaikštavimus prisimena pašnekovė.
Gydytojas mokėdavęs labai populiariai ir gyvenimiškai perteikti medicinos žinias ir praktinius įgūdžius. Tai jaunoms praktikantėms labiau įstrigdavo galvon, negu iškaltos teorinės tiesos.
Daug naudos davė ligonių lankymas namuose pagal iškvietimus. Ne sykį yra tekę su „greitąja“ vykti į atokiausius kaimus. Ypač sudėtinga būdavo žiemą. Kelių niekas nevalydavo, tad reikėdavo pas ligonį po porą kilometrų klampoti per pusnis.
Vieną iš tokių „išvykų“ Irena prisimena ir šiandien. Į kaimą už Tirkšlių pas sergantį vyriškį ji vyko kartu su felčere Antanina Narvydiene. Kai šiaip taip įveikusios sniego pusnis pasiekė ligonio namus, paaiškėjo, kad jam pirmosios pagalbos nepakaks.
Vyriškiui buvo trūkęs apendicitas, eiti jis nebegalėjo, todėl reikėjo skubiai grįžti į „greitosios“ automobilį ir atsinešti neštuvus. Kartu su vairuotoju moterys pasikeisdamos per sniegą daugiau negu kilometrą neštuvais tempė vyriškį iki „greitosios“. Ligonio būklė buvo labai rimta, bet viskas baigėsi laimingai.

IR TRAGEDIJA, IR KOMEDIJA
Mediko profesija dažnai pateikia ne vieną staigmeną. Netrūko jų ir pirmaisiais darbo metais Akmenės statybinių medžiagų kombinate. Į medicinos punktą atėjo mergina, besiskundžianti pilvo skausmais. Nusirengti atsisakė, apžiūrėti neleido ir tik reikalavo vaistų nuo skausmo. Irenai atsisakius be apžiūros skirti vaistus, užpykusi mergina trenkė durimis ir išėjo.
Nepraėjus nė 15 minučių, į medicinos punktą atbėgo išsigandęs merginos brolis, prašydamas eiti kartu. Pastvėrusi pirmosios pagalbos vaistinėlę, Irena išbėgo pas ligonę. Nuo gulinčios lovoje merginos nuklojusi antklodę, tarp jos kojų išvydo … didelį ir sveiką naujagimį.
Gimdyvės mama suradusi atnešė butelį degtinės, kurį felčerė panaudojo instrumentams ir virkštelei dezinfekuoti, bei balto audeklo. Irena suplėšė jį į gabalus ir suvyniojo berniuką. Po to liko tik iškviesti „greitąją“ ir išvežti naujagimį ir jo mamą į ligoninę.
Praėjus vos kelioms dienoms, panašus atvejis ir vėl pasikartojo. Tik šį kartą atėjusi į namus Irena rado sutvarkytą, suvystytą naujagimį ir laimingą mamą. Pribuvėjos rūpesčius ant savo pečių buvo prisiėmusi merginos draugė.
Iš paskutinės darbovietės Irena mena kur kas komiškesnį atvejį. Statant Naftos perdirbimo įmonę, čia darbavosi daug nuteistųjų ar priverstinai gydomų nuo alkoholizmo, kurie gyveno šalia esančiame Gydymo ir darbo profilaktoriume.
Kartą į „greitąją“ skambina meistras ir prašo ateiti, esą jo darbininkui „blogai su galva“. Atėjusi į cechą Irena randa ant viso cecho šaukiantį ir dainuojantį jaunuolį.
Paklaustas, ko jis taip garsiai šaukia, vaikinukas kuo rimčiausiai paaiškino: „Noriu perrėkti tuos velnius, rėkiančius man į ausį ir raginančius metaliniu strypu daužyti visus prietaisus, kurie tik yra aplinkui. Aš taigi ne kvailas, noriu juos perrėkti, kad nenurodinėtų, kaip ir ką turiu daryti…“ Vargšelis taip ir nesuprato, kad jį po užsitęsusių išgertuvių apsėdo baltoji karštinė.

DAR IR ARTISTAI!
Šalia medikės darbo, Irena didelę savo gyvenimo dalį atidavė liaudies teatrui. Beveik 20 metų, kol tik gyvavo Mažeikių liaudies teatras, ji buvo viena aktyviausių jo artisčių. Į teatrą ją pakvietė septintajame dešimtmetyje jam vadovavusi režisierė Zita Norvydienė.
Spektaklių pastatyta daug: Žemaitės „Petras Kurmelis“, „Velnias spąstuose“, „Trečias žodis“, „Ir mes ne angelai“, pagal A. Čechovą „Benefisas, arba gulbės giesmė“. Juos matė visų rajono kaimų ir gyvenviečių žmonės. Ne vienas aktorius apdovanotas Meno saviveiklos žymūno ženkleliu.
Irena puikiai prisimena ir kitą režisierių, Feliksą Paulauską. Jo dėka iš Kompresorių gamyklos buvo gautas statybinis vagonėlis, kurį prisikabinę prie sunkvežimio, liaudies teatro aktoriai vykdavo į gastroles. Jie vaidindavo vagonėlio scenoje, ant jo stogo ir šalia. Su tuo pačiu vagonėliu su pjese „Benefisas, arba gulbės giesmė“ apie 1980–1982 metus mažeikiškiai buvo nuvykę į Palangoje vykusią Žemaitijos liaudies teatrų apžiūrą, kur rusiška dvasia pastatyta pjesė pelnė puikų įvertinimą.
Lygiagrečiai Mažeikių liaudies teatrui, Irena dalyvavo aštuntame dešimtmetyje gydytojos Zofijos Vaitiekūnienės iniciatyva vykusiuose antialkoholinės propagandos renginiuose. Buvo paruoštas improvizacijų spektaklis, pavadintas „Alkoholiko teismas“. Jame nuolatiniai veikiantys personažai buvo alkoholikas, jo žmona, kaimynė, teisėjas, prokuroras, gydantis gydytojas, mokytojas.
Pasak Irenos, etatiniai „alkoholikai“ dažniausiai būdavo gydytojai Arkadijus Šamrovas arba Algirdas Gailius. Jie taip įsigyvendavo į savo vaidmenį, kad žiūrovams, sėdintiems salėje, vaidinimas virsdavo realybe ir jie su gailesčiu komentuodavo: „Vaje, toks buvo geras gydytojas, o dabar, tik pažiūrėkit, kaip nusivažiavo…“
Irena pasakoja, kad alkoholiko žmoną dažniausiai vaidindavo ji. Yra tekę ir pačiai vaidinti alkoholikę. Su šiuo teismu apvažiuotos visos Mažeikių įmonės ir kaimai.
Nuvykus į vietą, teismo medžiaga buvo papildoma to kaimo ar įmonės konkrečių žmonių pavardėmis. Taip į spektaklio scenarijų būdavo įtraukiami stikliuko mėgėjai, degtindariai, triukšmadariai. Jų paminėjimas vaidinimui suteikdavo tikroviškumo ir duodavo didžiulį efektą.

PROFESIJOS NEUŽMIRŠTA
Šalia medikės darbo visą gyvenimą turėdama dar ir visuomeninių pareigų, Irena ir išėjusi į pensiją toliau stengiasi būti tarp žmonių ir jiems padėti. Dar dirbdama ji tapo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių bendrijos nare, o nuo 2003-iųjų – jos pirmininke.
Neseniai Irena su buvusiomis savo kolegėmis Regina Petrauskiene ir Janina Klemeniene sužinojo, kad Sedos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės slaugytojos norėtų, jog Katalikiškos šeimos centro moterys aplankytų čia gulinčius ligonius, atvežtų jiems apatinių drabužių. Nors ir nepriklauso šiam centrui, moterys J.Klemenienės iniciatyva susiorganizavo ir nuvažiavo į Sedą.
„Mes ne tik ligonius aplankėme, įsitikinome, kad jie čia puikiai prižiūrimi, bet ir pačios iš jų pasisėmėme stiprybės, optimizmo, gerumo. Šie žmonės guli lovose, tačiau jie anaiptol nesijaučia nelaimingi. Iš jų mums reikėtų pasimokyti, kaip nedejuoti dėl smulkmenų“, – ir šiandien Irena labai atsakingai žiūri į kiekvieną gyvenimo išminties pamoką.
Atrodytų, jau nebėra kur skubėti, bet „Bočių“ pirmininkė bendrijoje jau planuoja trijų dienų šaškių konkursą, kalba apie kovo 20-ąją ruošiamą rankdarbių, gėlių puokščių ir margučių velykinę parodą Savivaldybės kultūros centre. Moteris džiaugiasi, kad jo vadovai ir naujosiose patalpose sutinka juos priimti, leidžia organizuoti renginius ir parodas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto