Teatrinis gyvenimas Sedoje: režisieriaus ir aktorių prisiminimai

Sedos miestelio žmonės labai mėgo teatrą. Ypač aktyvi buvo to meto inteligentija: mokytojai, gydytojai, tarnautojai. Nusimindavo, kai ruošiamame veikale būdavo mažoka vaidintojų.
Mokytojas B. Černius sakė:
– Mieliausias teatriniame gyvenime pats procesas, ugdantis ne tik protą. Giliausius jausmus gali pasitikrinti.
– Džiaugiausi, kad priėmė vaidinti, – prisimena A. Kleinauskas, anuomet buvęs veterinarijos akademijos studentas.
Prisiminimus užrašinėjau 1995–1996 metais. Gal ir neišvengėm nežymių netikslumų, bet iš susitikimų su buvusiais iškiliais žmonėmis (šiandien kai kurie jau išėję Anapilin) aišku viena: teatriniai vaidinimai buvo ypatinga miestelio kultūrinio gyvenimo dalis.

SEDIŠKIAMS REIKIA TEATRO
– Kildavo net konfliktų, kai žmonės nebegaudavo bilietų į premjerą, – prisimena mokytoja S. Navickaitė.
Vadinasi, reikėjo spektaklius kartoti po kelis kartus, kol patenkindavo visų norinčiųjų smalsumą.
Retkarčiais apsilankydavo profesionalus teatras iš Klaipėdos. Neįmanoma buvo sutalpinti nemažo miestelio žiūrovus į nedidelę dviejų šimtų vietų salę. Tiek pat tilpdavo stovinčių.
Tai prilygo „sūrio spaudimui“, bet žiūrovai buvo laimingi, galėję pamatyti profesionalų spektaklį. Kultūros darbuotojams tai sukeldavo nemaža rūpesčių: kam ir kiek bilietų padalinti?! „Bilietai tik per „blatą“… – juokdavosi teatrą įsimylėjęs ilgametis režisierius Gediminas Ulba. Jo pastatytas K. Sajos „Saulė ir stulpas“ Mažeikių rajone pelnė pirmąją vietą, o Šiaulių dramos kolektyvų apžiūroje skirta vėlgi pirmoji vieta. Šį pasiekimą žyminčio diplomo spektaklis negavo. Priežastis nežinoma.
Spektaklio „Saulė ir stulpas“ artistai: instruktorius J. Zaleckas, gydytoja I. Butkienė, stomatologė (šiandien sakytume odontologė) D. Jankauskienė, medicinos sesuo (anuomet taip gražiai vadino slaugytojas) T. Kučinskaitė, mokytojos E. Stonkutė ir S. Navickaitė, S. VilavičiūtėVilkienė, kultūros namų darbuotojas L. Jasmontas, jau minėtas studentas A. Kleinauskas, darbų mokytojas Vacys Sparnauskas, kuris yra dirbęs ir Sedos kultūros namų direktoriumi. Jis – ir spektaklių meninių dekoracijų dailininkasišpildytojas.
Aktyviausias daugelyje statytų spektaklių, daugiausia suvaidino vaidmenų L. Varapnickas. Artistas Klioba, prieš karą suvaidinęs net kunigaikštį Vytautą Didįjį, taip pat visada aktyviai prisidėdavo prie miestelio teatrinio gyvenimo.
NAUJAS IEŠKOJIMŲ METAS
Kauno profsąjungų rūmuose „Saulė ir stulpas“ patyrė nesėkmę.
– Blankus buvo spektaklis. Gal dėl pagrindinio veikėjo ligos, – svarstė L. Varapnickas.
G. Ulba – vaidinimų režisierius, išmanęs teatro amatą. Pats vaidindavo pagrindinius vaidmenis visuose savo pastatymuose. Laimėdavo ne vieną aukštą įvertinimą dramos kolektyvų apžiūrose.
G. Ulba mokėjo bendrauti ir dirbti su aktoriais. Meniniu požiūriu tai buvo jo spektakliai, jo režisūra. Įdomios dekoracijos. Ieškodavo spalvingo apšvietimo, kuris visada labai svarbus spektaklio atmosferai. Ir sceninėkostiuminė dalis jį domino, viskas.
Dirbo rimtai. Susigaudydavo ūkinėse smulkmenose.
– Jei prapuls, būdavo, kokia vinis, ieškos tol, kol suras – ir jokių repeticijų tuomet, – šypsosi S. Navickaitė.
Per šventes vaidinta daug intermedijų.
Tai buvo naujas ieškojimų metas. Iki jo vaidinti spektakliai dažniau primindavo primityvų sceninį žaidimą: ryškus dirbtinis aktorių patosas, „pervaidinimai“…
Artistai pamažu mokomi ieškoti gyvo personažo, daugiau veiksmo, retkarčiais ir laisvos improvizacijos. Režisieriaus vaizduotė jau ieško įdomesnių, aktyvesnių mizanscenų.
Sedos kultūros namų direktoriui riesta. Vaidinimai vis įdomesni. Vis daugiau negalinčių patekti į Gedimino spektaklius – trūksta vietų. Žiūrovų nepasitenkinimas auga.
Ilgametė kultūros namų direktorė E. Glumbakienė irgi mėgo išbandyti savo jėgas režisūroje, bet jos spektakliai nebuvo tokie įspūdingi, kaip Gedimino, nors pati kaip kultūros darbuotoja buvo gana energinga ir išradinga. Jos pastatytas V. Miliūno „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ dalyvavo tik rajono apžiūroje, kiti – miestelio ribose…
Šio spektaklio artistai: girininkas E. Žičkus, veterinarijos gydytojas A. Venckevičius, mokytojai I. Jokšaitė, A. Paulauskienė ir P. Afišocpas bei kepyklos ekspeditorius A. Lukošius.
Agitbrigados žanre savo jėgas bandė kultūros namų direktorė J. Čekanauskaitė. Iš Radviliškio parsivežė antrąją vietą.
KITA KARTA, KITI SIEKIAI?
Šiandien visa tai stebina. Tyliai užduodi sau klausimą, kodėl Sedos miestelio gyventojai sunkiais pokario metais buvo tokie entuziastai, su tokia meile ir net pasiaukojimu telkėsi į teatrinį sambūrį, šliejosi prie teatrinio gyvenimo.
Po susitikimų su buvusiais ano meto aktoriais randasi štai toks atsakymas: norėjosi gyventi, judėti, džiaugtis, svajoti…
– Dabar esame išlepinti gausybės informacijos, inteligentija saviveikloje pasyvi, ypač kai valstybė neberemia, kaip tai darė anksčiau. Atsiradusi televizija vis labiau tolino gyventojus nuo dalyvavimo teatrinėje veikloje, slopino jų aktyvumą. Be to, teatrinis menas reikalauja ypač daug pastangų ir išlaidų, priešingai nei agitbrigada ar moterų ansamblis, – mąstė ilgametė aktorė S. Navickaitė.
–Technikos pažanga supriešino žmones. Niekas nebesilanko pas savo kaimynus arba lankosi retai, – šypsodamasi kalbėjo kita gabi, impulsyvi komedinio žanro aktorė Z. Ramanauskienė. – Įsijungia „dėžutę“ ir džiaugiasi. Bendrauti nebenori.
Besiklausydamas malonių aktorių, jų akyse pastebiu liūdesį. Tai dėl praeities prisiminimų. Suprantu. Gyvenimas – pirmyn, kartos keičiasi. Ką gali žinoti, gal tai ir tiesa, kad ateities kartos nebepatirs gyvo bendravimo džiaugsmo.
Dabar teatras tarsi nyksta, tarsi vėl gimsta iš naujo. Spektakliuose, tiek profesionaliuose, tiek mėgėjiškuose, trūksta gilių jausmų, tikrų vertybių, o juk tai – svarbiausia spektaklyje. Išskleisti jausmų ir emocijų pasaulį – gan skausmingas kelias, tad geriau einama lengvesniu keliu…
– Teatras Sedoje pamažėle geso, kol visai pritemo, – įsiterpė D. Ramanauskaitė.
Kalbama apie 1975 metus, kai buvau perkeltas į Telšių Žemaitės liaudies teatrą. Anuomet pulkas senelių aktorių miestelyje gal dar ir buvo, bet jaunų nebe. Niekas „atžalyno“ neataugino.
– Jei nėra jaunatviško ramsčio, tai ir mums, „seneliams“, eiti į kultūros namus, prie kultūros židinio nebesinori. Be to, niekas nebekviečia. Nebėra tikro įsimylėjusio savo darbą teatralo, – užbaigė savo mintis S. Navickaitė.
SU JUOKU IR GRAUDULIU
Šis aktorių jausmas man suvokiamas. Jiems tai būdavo malonumas, gyvenimo ramstis, scenoje atsivėrus prieš žiūrovus. Tas visų jaudulys, drebulys. Dreba prieš vaidinimą, dreba po vaidinimo. Ką pasakys žiūrovai, artimi žmonės, giminės? Svarbiausia, ką pasakys režisierius? Išbars ar pagirs? Aktoriams tai būdavo ne tas pats. Viso to jiems dabar trūksta…
Iš tikrųjų, vaidinimas mėgėjui sukelia didžiulį katarsį, nepaaiškinamus jausmus, o kartais ištinka nesėkmės, nes pamiršo tekstą, apvirto scenografinė detalė ar dar daugiau – per kažkieno aplaidumą išvirto net visa dekoracijos siena. Pokario laikotarpio mėgėjiškuose vaidinimuose pasitaikydavo ir juoko, ir graudulio. Noro vaidinti tai neužgesindavo. Ne mažiau nuotykių atsitinka ir šiandien.
– Kuo kompensuodavo kultūros namų administracija po premjeros, grįžus po išvykos? – klausiu S. Navickaitės, E. Glumbakienės.
– Dažniausiai būdavo vakarienė. Gastrolėse gaudavom po 50 kapeikų. Visi susimetam, – ir štai puikus vakarėlis.
– Patiekalų mažai. Išgerdavom nedaug. Griežtas tas Gediminas Ulba buvo, bet užtat kiek prisišokdavom! Iki apsvaigimo. Tarp artistų turėjome savų muzikantų.
– Bet pirma su režisieriumi, būdavo, aptariame visus vaidmenis, kas pasisekė, kas ne.
– Įvykdavo savotiška analizė. Ulba ne tik mokė, kaip vaidinti scenoje, bet dažnai organizuodavo išvykas į Kauną, dažniau į Klaipėdą stebėti ir mokytis iš profesionalių aktorių, kitaip tariant, „vyresniųjų brolių“… Žmonės buvo laimingi.
Pastatymai Šatrijos Raganos „Marytė“, S. Čiurlionienės „Pinigėliai“, K. Sajos „Vis per gerą širdį“ pelnė anuomet pirmąsias vietas respublikinėse apžiūrose.
APIE SOFIJOS CHARAKTERĮ
IR MIESTELIO “DAKTARĄ”

Savo jėgas režisūroje išmėgina ir aktorės – mokytojos Sofija Navickaitė, Stasė Neniškienė. Jų pastatymai: latvių dramaturgo „Voverių šilas“, R. Kašausko „Kai vėl atskris drugelis“, V. Venckaus „Ką gali mergaitės“ ir J. Švarco „Sniego Karalienė“. Šiame viskas buvo natūralu. Tikros eglės, net sniegas tikras… Matyt, premjera vyko žiemos metu…
Mokytoja Sofija tiek buvo įsimylėjusi teatrą, kad įsigudrino per savo pamokas gaminti įvairias detales būsimiems spektakliams. Darbų mokytojas aktorius Vacys Sparnauskas mokėjo piešti. Labai pagelbėdavo gaminant dekoracijas mokykliniam teatrui.
Sofija prisimena:
– Artėja premjera. Trys dienos… Dekoracijos nebaigtos… O, varge, varge! Lyg perkūnas iš giedro dangaus – Vacį šaukia į sovietinę kariuomenę.
Mokytojai šokas. Kas pabaigs dekoracijas? Kostiumus?
– Viską teko daryti pačiai. Labai padėjo vaikų tėveliai.
Žiūrovai jau salėje, o Sofija dar dažo medį, tvirtina šakas. Už scenos sienos (kaip visais laikais Sedoje) vyksta krepšinio varžybos. Dalis aktorių žaidžia jose, o po varžybų, suplukę, sušlapę nuo prakaito, turėjo vaidinti. Ach, tas jaunatviškas pajėgumas! Sofija įkaitusi, nors dėk ant veido ir kepk obuolius.
Jaunystės galia, stiprybė, mokytojos Sofijos kietas charakteris neleidžia premjerai žlugti. Spektaklis praėjo normaliai. Bet prieš tai, vos kelios minutės iki atitraukiant uždangą, Sofija su peiliu, kuriuo dailino šakas, rankose įskrenda į sporto salę ir savo galingu balsu sviedžia:
– Jeigu nenutrauksite varžybų, supjaustau kamuolį!
Gaila gi kamuolio. Jų anuomet taip trūko. Varžybos sustabdomos. Prasidėjo spektaklis.
S. Čiurlionienės „Pinigėlius“ režisavo ir pats pirmasis pokario laikotarpiu teatrą mėgęs, gimnazijos direktoriumi dirbęs Jurgis Kovryginas. Vaidino pagrindinį vaidmenį. Aristokratiškas žmogus. Gogoliška nosis, nepasižymintis grožiu, bet subtilūs veido bruožai, gražus balsas, laikysena, aristokratiškos manieros patraukdavo visų dėmesį.
Per pamokas dainuodavo romansus… Studijavo mediciną, bet jos nebaigė. Sedoje visi „daktaru“ vadino. Padėdavo sergantiems.
Prisimenu, mama pasakojo vieną įvykį, kaip mane, kokių trijų mėnesių susirgusį kūdikį, nunešė „daktarui“ Kovryginui į namus. Tas tik pasižiūrėjo ir sako:
– Ko čia lavoną atnešei? Jokių vilčių. Jis mirs.
Laimei, ši jo diagnozė nepasitvirtino. Ačiū Dievui, gyvas esu ir Sedos miestelio teatrinio gyvenimo metraštį rašau.
„Daktaras“ vedė savo mokinę, romantikę. Jo kitas pastatymas – A. Liobytės „Kupriukas muzikantas“. Įdomi detalė: Kupriuko vaidmenį atlikęs berniukas A. Šimanskis paskui tapo Klaipėdos dramos teatro profesionaliu aktoriumi.
Beje, ir prieš karą vadinamajame „Šaulių klube“ (dabartiniai Sedos kultūros namai) irgi buvo vaidinami spektakliai.
Po G. Ulbos persikėlimo į Mažeikius teatras miestelyje apmirė, išskyrus mokyklą.
NAUJŲ IDĖJŲ
ĮGYVENDINIMO METAI

1970 metais Sedoje prasideda nauja, sakyčiau, modernios sceninės kūrybos era. Grįžtu į gimtąją Sedą baigęs Juozo Miltinio teatro studiją, pabuvęs to teatro aktoriumi. Mokausi Maskvos valstybiniame kultūros institute, Teatro fakultete, antrame kurse.
Tiek miestelio, tiek mano gyvenime papučia nauji vėjai. Dar studentas suburiu suaugusiųjų ir moksleivių dramos kolektyvus. Drastiškai keičiu vaidybos stilistiką. Spektakliuose nebelieka jokio dirbtinio patoso. Ieškau natūralios bendravimo dvasios atrenkant ir perkeliant į sceną kuo tikslesnį gyvenimo stebėjimą ir suvokimą.
Vyresnieji naujoves priima vangiai. Įsiplieskia konfliktai. Jaunimas, atvirkščiai, – jis jau gimė naujos epochos erdvėje, jis nori būti savimi su savo pamąstymais, analize ir širdies improvizacijomis.
Mokau priartėti prie vaidmens per etiudus ir improvizacijas.
1972 m. gegužės 7 d. įvyksta premjera – K. Sajos „Šventežeris“. Jame vaidina įdomūs aktoriai: Z. Ramanauskienė, J. Steponavičiūtė, P. Untulis, V. Mazilinas, A. Venckevičius, D. Noreikienė, A. Mockus. Veikiu spektaklyje ir aš, ne tik režisuoju.
Suvaidinta 15 spektaklių. Gastroliavome Židikuose, Pievėnuose, Ylakiuose, Salantuose… Lygiagrečiai dirbau su aukštesniųjų klasių moksleiviais, ir kiek anksčiau, tų pačių metų vasario 26, 27 dienomis, įvyksta jaunimo spektaklis – J. Kavoliūno „Išbandymų valandos“. Vaidmenų atlikėjai: A.Baranauskas, A. Mickus, V. Butkutė, J. Deimantas, V. Mikutis, D. Mazilina, R. Irkinas, A. Anickas, S. Kesminas, V. Perminas. Rajoninėje apžiūroje – pirmoji vieta, Klaipėdos zonos apžiūroje – antroji vieta.
Po šios sėkmės jaunųjų entuziazmas dar labiau įkaista. Jaunieji aktoriai prašo manęs greičiau ieškoti naujos pjesės. Pasiūlau jiems patiems surasti patinkantį veikalą. 1973 m. kovo mėnesį įvyksta antroji moksleivių premjera. Jaunieji aktoriai dabar jau su „patirtimi“, sėkmingai suvaidina V. Rimkevičiaus dramą „Vandens lelija“.
Spektaklyje pagrindinius – Vlado Vyturio ir Birutės Vidugirytės vaidmenis gan įdomiai sukūrė Egidijus Krausa ir Lina Butavičiūtė. Kiti aktoriai: Z. Kazlauskaitė, N. Gusarovaitė, A. Pakulytė, S. Micheenko, R. Irkinas, A. Daukantas, A. Baranauskas, A. Adomaitis, V. Kekys, A. Butkus ir kiti.
Kūryba kultūros namuose plėtojasi dideliu pagreičiu kaip kokiame tikrame teatre. Lygia greta su suaugusiųjų trupe repetuoju komediją pagal prancūzų rašytojo M. Fermo pjesę „Durys pyška“. Sudėtingą ir nuotaikingą premjerą sediškiai pamato 1974 m. kovo 27 d., pasauliui minint tarptautinę Teatro dieną.
Pagrindinius vaidmenis suvaidino gabūs scenos debiutantai: Andrius Jeremčiukas ir Danutė Ramanauskaitė. Nuo jų sėkmės neatsiliko ir vyresni aktoriai, palikę gerą įspūdį žiūrovams. Paminėčiau mokytoją S. Navickaitę, sukūrusią motinos vaidmenį, ir ypač Z. Ramanauskienę, vaidinusią senelę. Atrodo, puikiai sekėsi ir man, suvaidinusiam tėvą. Kiti aktoriai: O. Stasiulytė, P. Untulis, K. Volosenkinaitė, A. Maiga.
1975 metų pavasarį rampos šviesą išvysta trečioji jaunųjų aktorių premjera. Gan sudėtingą ir atsakingą uždavinį buvome išsikėlę – įveikti A. Liobytės pasaką „Kupriukas muzikantas“. Man, režisieriui, jau prireikė spektaklio asistentųpadėjėjų, kuriais tampa K. Rezanovas, E. Krausa.
Parodyti 4 spektakliai, kuriuose veikė gal 25 aktoriai. Pagrindinius vaidmenis kūrė K. Rezanovas, A. Pakulytė. Kiti šio spektaklio aktoriai: R. Irkinas, E. Petrulevičius, L. Grekauskaitė, V. Anickas, A. Daukantas, A. Butkus, A. Adomaitis, M. Brazdeikytė, Z. Mažonaitė, G. Kazlauskaitė, Z. Butavičiūtė, N. Gurauskaitė, S. Lukošiūtė, N. Gusarovaitė, Z. Kazlauskaitė, S. Rimkus, R. Griciutė, E. Krausa, R. Monstavičius ir kiti.
Spektaklio scenografijos darbus įveikti, ją įkūnyti man padėjo tautodailininkas Antanas Gricius.
NEPRIKLAUSOMYBEI ATĖJUS
Valstybei atgavus nepriklausomybę, tarp 1992ųjų ir 2003iųjų metų pakviestas Sedos vidurinėje mokykloje subūriau „Vilties“ teatriuką ir pastačiau Šatrijos Raganos „Marytei nepasisekė“, spektakliuką pagal S. Žebrausko poeziją, G. Osterio „Kačiuką AuAu ir jo draugus“, P. Venclovos „Laimingą vaikų juoką“ bei Volkerio Liudwigo „Mylėk mane“.
1994 metais „Kačiukas AuAu…“ dalyvauja tarptautiniame vaikų teatrų festivalyje Žeimelyje. Tai buvo likimo dovana Sedos jauniesiems aktoriams. Pamatė įvairaus režisūrinio bei aktorinio stiliaus spektaklių. Unikali galimybė susitikti su įžymiais šalies žurnalistais, aktoriais L. Noreika, R. Staliliūnaite, kurie skaitė V. Mačernio eiles…
Už nuoširdžią, atvirą ir dinamišką vaidybą jaunieji aktoriai V. Jasas, K. Mažrimas, S. Januškevičiūtė, Š. Lukšas sulaukė karštų žiūrovų plojimų. Po sėkmingo sediškių pasirodymo išgirdome palankų žiuri įvertinimą. Tąkart gavome pakvietimą dalyvauti kitame tarptautiniame festivalyje Rokiškyje. Bet dėl tam tikrų priežasčių kelionė neįvyko.
Naujai suskamba spektaklis „Mylėk mane“. Jame ypač aktuali tematika: krizės nūdienos mokykloje ir kieme, ankstyvas lyčių karas, seksualinis neišprusimas, šantažas, bet viskas palydima humoro. Atrodo, žaibiško tempo spektaklis nuskambėjo gan įtikinamai.
Labai gerai įvertintas apžiūroje. Net keli aktoriai apdovanoti diplomais už geriausiai atliktus vaidmenis: D. Kontrimas, G. Rukšėnaitė, A. Rakauskas, V. Niuniavaitė…
Ne mažesnio pasisekimo susilaukė J. Žukovskajos ir M. Astrachano „Nauji Pifo nuotykiai“. Aktoriams įteiktos piniginės premijos. Su šiuo spektakliu apvažinėjome Mažeikių rajono vaikų darželius. Spektaklyje veikė: D. Kontrimas, M. Butkutė, T. Bružas, kiti.
„Vilties“ teatriuko trupės pagrindą sudarė aktoriai: V. Jasas, K. Mažrimas, D. Kontrimas, G. Rukšėnaitė, Š. Lukšas, V. Liubšytė, V. Niuniavaitė, M. Butkutė, A. Rakauskas, S. Januškevičius, trupę lankė nemažas būrys kitų.
Kiek vėliau su suaugusiais režisuoju ir pastatau A. Čechovo vodevilį „Meška“, apie kurį rašo rajoniniai laikraščiai. Pagrindinius vaidmenis atliekame dviese: J. Boresevičiūtė ir aš. Epizode įdomiai veikia D. Kontrimas. Skamba R. Mikalausko akordeoninės muzikos palydimas S. Žebrausko balsas, savaip įsikomponavęs į spektaklio atmosferą. Rėmėjų ir kitų gerų žmonių dėka miestelio gyvenimas dar kartą praturtinamas teatriniu įvykiu.
Tokia būtų fragmentiška Sedos teatrinio gyvenimo svarbiausių įvykių istorija, besiremianti žmonių prisiminimais, periodine spauda ir užrašais ant išlikusių programėlių, reklaminių afišų, kartais brūkšteltų ranka…
Albertas VILIMAS
Teatro režisierius

M. Fermo „Durys pyška“. 1974 m. A. Jeremčiukas ir D. Ramanauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto