Šeštadienį prasideda ketvirtus metus Mažeikiuose vyksiantis interaktyvių teatro iniciatyvų projektas ,,InterAkcija 2025“, vadovaujamas režisierės Airidos Lementauskienės. Projektas kvies miesto gyventojus ir svečius į nemokamų teatro renginių ciklą. Nuo gegužės iki lapkričio Mažeikių kultūros centre ir miesto erdvėse vyks kūrybinės teatro dirbtuvės, meninės akcijos, spektakliai, susitikimai, diskusijos, kuriose dalyvaus profesionalūs režisieriai, aktoriai ir menininkai, praktikuojantys tvarius ir interaktyvius teatro metodus. Šių metų „InterAkcija“ kviečia patirti teatrą kitaip – per sąmonę, gatvę, objektus, istorijų pasakojimą, bufonadą ir gyvą dialogą su žiūrovu.
Projekto pradžia – šeštadienį, gegužės 17 d. Mažeikių kultūros centro Mažojoje salėje tądien vyks sąmonės teatro dirbtuvės ir spektaklis „Ryšiai“.
Apie spektaklį, jo išskirtinius kūrybinius principus, bendrystę tarp motinystės ir kūrybos, sąmonės teatro konceptą pasakojo šio spektaklio režisierė, meno daktarė Milda Al-Slamah.
– Apie ką yra šis spektaklis?
– Apie Algirdą, Sandrą ir Jūratę – eilinius Vilniaus gyventojus, kurių keliai vis persipina. Jų pokalbiai ir problemos – labai kasdieniški, gerai mums visiems pažįstami. Ir vis dėlto stebint šiuos žmones galima patekti į nekasdienišką sąmonės būseną, iškeliančią į paviršių ryšio stokos problemas, kurioms spręsti sparčiai į priekį judančiame pasaulyje ne visuomet randame laiko.
– Spektaklio aprašyme teigiate, kad kuriate sąmonės teatrą. Kas tai?
– Tai naujas, mano pačios kuriamas konceptas, kurį pradėjau gvildenti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuodama doktorantūrą. Sąmonės teatras – tai priėjimas prie teatrinės kūrybos, kuris, skirtingai nei konstravimo principais besiremiančiame pastatymų teatre, siūlo spektaklį suvokti ne kaip „statomą“ darinį, o kaip gyvą bei sąmoningą organizmą. Esminis tokio teatro bruožas toks, kad kuriant spektaklius atspirties tašku tampa ne veiksmas tradicinėje teatro scenoje, kurios šiame teatre gali ir visai nebūti, o vyksmas žiūrovo sąmonėje.
– Ką turite omenyje vartodama sąvoką „sąmonė“?
– Šis klausimas man ir tapo esminiu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Šiuolaikiniame sąmonės tyrimų lauke ja laikomas subjektyvus patyrimas – sugebėjimas jausti, išgyventi ir reflektuoti pasaulį. Vis dėl to, objektyvus jos suvokimas, ypač pastaruosius 30 metų, kuomet empiriniais eksperimentais grįsti mokslai parodė didelį susidomėjimą šiuo fenomenu, tapo ginčų objektu. Nors mokslininkai įvairiai interpretuoja sąmonės idėją, šiais laikais jau įprasta girdėti, kad sąmonės teorijos problemą sprendžia ne tik filosofija, bet ir tikslieji mokslai, kurie netgi ieško būdų apskaičiuoti sąmonės arba sąmoningumo lygį sistemose. Man pasirodė labai artima sąmonės kaip integruotos informacijos teorija (angl. Integrated Information Theory (IIT). Ji teigia, kad sąmoningumo lygis sistemoje gali būti siejamas su informacijos integracija joje. Trumpai tariant, sąmone laikomas sistemos sugebėjimas integruoti jos elementus, kad ji funkcionuotų ne kaip paskirų sudedamųjų dalių rinkinys, o kaip vientisas darinys.
– Kaip šios idėjos pritaikomos sąmonės teatro kūryboje?
– Iš žiūrovo perspektyvos galima sakyti, kad sąmonės teatras ir akcentuoja patį sąmonės ar subjektyvios patirties išgyvenimą. Kaip jau minėjau, čia svarbiausiu dalyku laikau patirtį, kurią susikuria žiūrovas, o ne veiksmą, vykstantį scenoje. Iš kūrybinio proceso perspektyvos – į spektaklio kūrybą žvelgiu per integruotos informacijos teorijos prizmę, o tai reiškia, kad režisūrą suprantu ne kaip aktyvų veiksmą, kuriuo kūrėjas išreiškia savo asmenines vizijas, bet kaip jautrumo ir pastabumo reikalaujantį procesą. Jame pati kūrybinių elementų sąveika – teksto, aktorių, aplinkos, kuriame rodomas spektaklis integracija tarsi „pasiūlo“ kūrybinius sprendimus. Prie tokio pobūdžio kūrybos galima prieiti tik rodant deramą pagarbą kūrybiniam procesui, kaip tam tikrai sąmonės formai, kuri gali tiek maloniai, tiek nemaloniai nustebinti.
– O jeigu konkrečiau. Kokiu būdu, pavyzdžiui, „Ryšių“ kūrybiniame procese pasireiškė spektaklio kaip sąmonės formos atsiradimas?
– Ruošdamasi „Ryšiams“ buvau nusprendusi, kad dirbsime su minimaliomis priemonėmis, su tuo, ką rasime pasirodymo erdvėje. Neketinau naudoti papildomų šviesų, specialiai spektakliui sukurtų kostiumų ar scenografijos elementų. Pasitelkdama minimalias raiškos priemones, norėjau palikti kuo daugiau erdvės žiūrovo kūrybiškumui. Todėl repetuojant prašiau aktorių kuo aiškiau įsivaizduoti pjesės aplinkybes, nes nenaudojome jokių vizualių priemonių joms atvaizduoti. Čia turiu išduoti, kad pjesėje yra vieta, kurioje kalbama apie pro šalį skrendančius oro balionus. Todėl repeticijų metu pasakiau aktorei, kad kalbėdama apie juos ji žiūrėtų į priešais save esančią sieną ir vaizduotėje matytų tuos oro balionus. Kitą dieną atėję repetuoti pasirodymo erdvėje radome iškabintas nuotraukas su vaizdais iš Vilniaus. Ant sienos, į kurią repetuodama žiūrėjo minėtoji aktorė, kabėjo nuotrauka, vaizduojanti oro balionus. Šis sutapimas maloniai nustebino ir sudarė įspūdį, jog kuriamo spektaklio „sąmonė“ tarsi bendravo su aplinka. Ir tai vyko ne dėl to, kad mes patys ką nors aplinkoje keitėme, o vien dėl to, kad ėmėme pastebėti ryšius tarp spektaklio ir rodymo aplinkybių. Pavadinčiau tai savotiška elementų integracija, kuri man ir primena sąmonės kaip integruotos informacijos teoriją.
– Kaip renkatės rodymo aplinką spektakliui „Ryšiai“?
– Gal nuskambės keistai, bet šio darbo premjerą nusprendžiau rodyti Vilniaus savivaldybės centrinėje bibliotekoje pasikliaudama netikėtai mano vaizduotėje iškilusiais vaizdiniais. Ten lankydamasi, staiga „pamačiau“ pjesės personažus, žingsniuojančius už bibliotekos lango, ir tuo metu man kilo idėja, kad būtent čia norėčiau pamatyti šį spektaklį. Faktas, kad ši biblioteka įsikūrusi ne miesto centre, o gyvenamajame rajone, dar labiau masino įgyvendinti šį sumanymą šioje vietoje. Esu nusistačiusi prieš elitizmą teatro kūryboje, tad kurti ne teatrinėje erdvėje, esančioje ne prestižiniame rajone, man kuo puikiausiai tiko. Tiesa, prisipažinsiu, kad ir pati gyvenu netoliese, todėl mintis, kad galiu repetuoti ir, reikalui esant, „subėgioti“ pasiimti dukrą iš darželio, buvo dar vienas pliusas. Bet iš esmės tai net nebuvo mano pasirinkimas – jaučiu, kad tam tikra prasme personažai patys pasirinko, kur atsidurti.
Na, o šį kartą jie pasirinko Mažeikius. Ir nors, pripažinsiu, buvo pateikti tam tikri reikalavimai dėl spektakliui tinkamos erdvės, vis dėlto yra ir daug nežinomųjų, kurie nulems jų veikimą. Man drauge su žiūrovu patirti gyvą personažų ir pasikeitusios spektaklio rodymo aplinkos integraciją yra vienas įdomiausių kūrybinio proceso dalių. Kaip personažai darys įtaką rodymo erdvei? O kaip erdvė darys įtaką jiems? Šios sąveikos negalima iki galo numatyti. Ir per ją pasireiškia sąmonės teatro nenuspėjamumo grožis.
– Prisilietėte prie šeimos ir kūrybos suderinamumo temos. Kaip jums sekasi abu šie vaidmenys?
– Nesiseka. Bet aš per daug iš savęs ir nereikalauju. Mano dukrai dabar ketveri, todėl jau galiu vėl rimtai pradėti galvoti apie kūrybą. Iki tol dvejus metus buvau „iškritusi“ iš visų veiklų, nes buvau motinystės atostogose. Per pastarąjį pusmetį pradedu „įsivažiuoti“ į veiklas. Bet, aišku, nebėra taip, kaip prieš atsirandant vaikui, nes prioritetai man dabar labai aiškūs – pirmiausia reikia pasirūpinti šeima, tik tada kūryba. Antra vertus, ir požiūris į laiką dabar visai kitoks: neliko atidėliojimo, besaikių svarstymų, neapsisprendimo. Dabar, kai tik turiu laiko savo veikloms ir kūrybai, tiesiog privalau veikti, nes niekada negaliu numatyti, kada tas laikas gali būti atimtas. Manau, iš dalies motinystė man pasitarnavo ir kūryboje – jos dėka daug efektyviau naudoju turimą laiką. O ir suvokimas apie kūrybos esmę bei prasmę pasidarė visai kitoks patyrus motinystę.
– Ką turite omeny?
– Kalbėdama apie save labai retai naudoju žodžius „dramaturgė“ ar „režisierė“, nors iš esmės savo kūrybiniuose projektuose dažniausiai atlieku šias dvi funkcijas. Vis dėlto niekada tarp jų nemačiau tokios aiškios atskirties, apie kokią įprasta kalbėti teatro kūryboje. Man visuomet atrodė natūralu, kad, jeigu mano vaizduotėje užgimė pjesės tekstai, tai aš pati ir turėčiau geriausiai žinoti, kaip jie turėtų būti pristatyti pasauliui, todėl ir imdavausi juos pati režisuoti. Vis dėlto, kai kas nors klausia, koks mano vaidmuo teatro kūryboje, dažniausiai atsakymas „teatro kūrėja“ juos glumina, nes žmonės tikisi sutalpinti tave į kokį nors apibrėžimą, konkrečios funkcijos rėmus. Todėl dažniausiai vengdavau šios temos, nes nežinodavau, kaip paaiškinti savo pasirinkimą ir rašyti, ir režisuoti, o dažnai ir prodiusuoti savo darbus, jau nekalbant apie tai, kad kartais juose tenka ir vaidinti. Vis dėlto, kai tapau mama, man tapo labai aišku, kad toks pasirinkimas visai nėra keistas. Jeigu spektaklį iš tiesų suvokiame kaip kokį nors gyvą organizmą, tuomet atrodo natūralu, kad jo „gimdytoja“ – kūrėjas ar kūrėja – dalyvauja skirtinguose jo vystymosi etapuose, o ne tik prisideda atlikdama vieną funkciją. Todėl dabar daug drąsiau naudoju žodį „kūrėja“, nes man jis atspindi ir labiau motiniško priėjimo prie kūrybos prasmę.
– Ar tokį priėjimą prie kūrybos taikėte ir „Ryšiuose“?
– Taip. Esu ir šios pjesės teksto autorė, ir spektaklio režisierė, ir, be viso to, mano balsas skamba spektaklyje. Žodžiu, įsiklausydama į jo poreikius darau viską, kad spektaklis gyvuotų ir vystytųsi. Tokia idėja iš esmės grįstas ir pats sąmonės teatras, kurį kviečiu patirti.
Kalbino Laura Tyrylytė
Projektą „InterAkcijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių rajono savivaldybė organizatorius – Mažeikių kultūros centras.
