Tegyvuoja renovacija, arba… ech, kad ją kur…

Šisbeitauskas

Šį kartą pradėsiu apie jos didenybę po Mažeikius siautėjančią daugiabučių renovaciją, arba lietuviškai – atnaujinimą. Šiuo atveju tarptautinis žodis yra daug populiaresnis ir svaresnis. Taigi, tą renovaciją vieni mažeikiškiai peikia, kiti giria. Giria dėl to, kad atjaunėję namai papuošė miesto išvaizdą, o svarbiausia – sumažino mokesčius už šilumą. Bet lazda, kaip sakoma, turi du galus. Daugelis gyvenančiųjų renovuotuose namuose jau skundžiasi, kad pradėjo pelyti sienos, nes į jas įsimetė drėgmė ir niekas į jų skundus nereaguoja: ko norėjot, tą ir turit.
Įdomiai vyksta ir pats renovacijos procesas: vieni namai tvarkingai, kai kur net gražiai aptraukiami apsauginiu tinklu, bet yra ir tokių namų, kur tas tinklas panašus į drapanas: plaikstosi tie suplyšę skudurai vėjyje ir atrodo kaip lauke stovinčios kaliausės.
Dar įdomu stebėti, kiek laiko kuris namas renovuojamas: vienur darbai vyksta gana greitai – jei kai kuriose gatvėse kurį laiką nebuvai, paskui išvysti net kelis renovuotus namus. Jau seniai stebiu namo pačiame mikrorajono centre, Žemaitijos gatvėje, renovaciją, turiu pažįstamą, gyvenantį šiame name. Jis man kartkartėmis papasakoja visokių įdomybių. Keisdami langus statybininkai taip persistengė, kad šoninės stačios palangės pakrypo ne į sienų, o į lango pusę – visiškai priešingai negu turi būti. Taip palikti, žinoma, niekas neleido, tad prasidėjo klaidų taisymo darbai. Kol jie vyksta, kažkas turi būti namuose, statybininkus įleisti, išleisti ir panašiai. Kadangi mano pažįstamasis dirba, paprašė už šeimininką pabūti kitą žmogų. IR KĄ JŪS MANOT? Per dvi dienas ponai statybininkai jam pagadino nemažai nervų. Pirmąją dieną atėję iš ryto išsimatavo palanges ir išėjo atsinešti medžiagų, pažadėję TUOJ sugrįžti. Tas TUOJ truko apie tris valandas. Prasėdėjęs ir beprasmiškai pro langą tą laiką žiūrėjęs žmogus iš čia jau kažką padariusių statybininkų išgirdo, kad darbus ateis užbaigti rytoj rytą, tada išneš ir šiukšles bei sutvarkys savo darbo vietą. Naivūs būtumėt, jei galvotumėt, kad statybininkai iš ryto prisistatė: jų laukti teko vos ne iki pietų. Darbus pabaigė, bet šiukšlių neišsinešė: pažadėjo ateiti popiet. Bet to „popiet“ žmogus jau nebelaukė: išėjo palikęs su statybininkais kariauti patį buto šeimininką.
Dar vieną daugiabučio renovacijos istoriją išgirdau vakar: iš keturių kaičiamų buto langų projektuotojai plane pažymėjo tik tris. Buto šeimininkė tik guodėsi, kad jos į renovacijos planus ir brėžinius neįtrauktas langas nebuvo vienintelė klaida, nes langų – tai po vieną, tai po daugiau – pritrūko ir kitiems namo kaimynams. Renovacijos vadovai paguodė – teks palaukti, bet problema bus išspręsta. Tik gaila žmonių, kuriems vėl teks prašytis iš darbo arba samdyti „darbų vykdytojus“ iš šalies – ne visi gali savaitėmis sėdėti namuose ir „ganyti“ statybininkus.
Suprantu: suskaičiuoti vandens čiaupus, durų rankenas gal ir yra paprasta, bet čia… langai: juk juos suskaičiuoti galima net apeinant namą iš lauko pusės. O juk tas projektuotojas dar turi kažkokius brėžinius, namo butų su langais skaičių. Cirkas be pinigų, ir tiek! Viena laimė, kad statybininkai ir langų montuotojai neišlupo visų buto langų. Kas būtų, jei ir jie po laiko pastebėtų, kad į vieno lango vietą įstatyti nėra ko?
Naftininkų gatvėje pastebėjau dar vieną įdomų dalyką (pavadinkime jį nacionaline daugiabučių namų renovacijos ypatybe): dingo nuo to namo visi apsauginiai tinklai, stelažai, o fasadas liko nei šioks, nei toks –  aiškiai matyti, kad prie jo fasado apdailos dar teks sugrįžti. Tik neaišku, ar TUOJ, ar po kelių mėnesių.
O štai  namas Naftininkų gatvėje jau senokai liko be laiptinės stoginių: gyventojai džiaugiasi tik tuo, kad prie laiptinių vakarais šviečia lempos, nes susigaudyti tamsoje prie durų įrengtuose įleidimo į butus aparatuose būtų tikrai sudėtinga. Net dieną ten atėjusiam svetimam žmogui tenka pasukti galvą, ką reikia spausti, kad durys jį įleistų.
Ko gero, apie renovacijas užteks, nes tai neišsenkantis įdomybių šaltinis. Ir jei aš apie tai viską žinočiau, galėčiau sukurti ilgą daugiabučių renovacijos istorijų ciklą. Kita vertus, o kodėl ne? Mano skaitytojams tereikia apie tai man papasakoti į redakciją atsiųstuose laiškuose ar parašyti elektroniniu paštu, ir visos istorijos išvys dienos šviesą. Tad sutarėm, ar ne?
Nežinau, ar kitą temą reikia priskirti prie renovacijos, bet daug mano sutiktų žmonių klausia, ar aš ką nors žinau, kada prasidės mūsų didžiojo Savivaldybės kultūros centro atnaujinimas. Labai gaila, bet nieko negaliu apie tai pasakyti, nes patys to kultūros centro darbuotojai ir net jų vadovė, paklausti apie tai, tik liūdnai trauko pečiais, nes ir patys nežino. Viskas, pasirodo, priklauso nuo to, kaip baigsis  rangos darbų viešieji pirkimai. Rangovai jau ne kartą buvo paaiškėję, bet baigiantis terminams vis atsirasdavo tam prieštaraujančių ir užprotestuoti bandančių kandidatų. Taip konkursais ir protestais žaidžiama iki šiol. O finansavimo terminai, per kuriuos turi būti atlikta centro renovacija, trumpėja. Aišku tik tiek, kad visus darbus statybininkai turės atlikti per vis trumpesnį laiką ir dėl to gali nukentėti jų kokybė. Bet, kaip sakoma, aukščiau bambos nepašoksi: tokie yra įstatymai ir jų privaloma laikytis. Kad ir kokie netobuli jie būtų.
Nesinori baigti pokalbio tais betoniniais, statybiniais dalykais, tad priminsiu, kad šios savaitės antradienį šventėme Gandro dieną ir pasidžiaugsiu, kad šie išdidūs paukščiai pasirodė anksčiau nei jų laukėme.
O tiems, kurie šių paukščių laukia dėl išskirtinių priežasčių, linkiu nenusivilti ir tikėti, kad jų Avinėliai bus patys meiliausi ir brangiausi.
sisbeitauskas@santarve.lt