Pirmąjį šio mėnesio sekmadienį Lietuvoje švenčiama Tėvo diena. Šiais metais ji bus minima birželio 6-ąją.
Ta proga „Santarvė“ pakalbino trijų Mažeikius garsinančių sportininkų tėvus. Rūpėjo sužinoti, kaip jie vertina savo vaikų sėkmę, koks yra tėvų indėlis į jų atžalų pasirinktą kelią.
Pašnekovai kalbėjo panašiai: vaikai patys turi pasirinkti tai, kas jiems artima, kas yra prie širdies, patys susikurti svajones ir jų siekti. Tėvai gali tik padrąsinti, padėti, lydėti, jokiu būdu nedaryti vaikui spaudimo, palikti jam sprendimo laisvę.
Penkiskart Lietuvos karatė čempionės, kandidatės kovoti dėl olimpinio kelialapio Gabrielės Marozaitės tėtis Remigijus Marozas tikina, kad sunkų kovotojos kelią dukra pasirinko pati. Mokytis karatė ji pradėjo nuo pirmos klasės „Vyturio“ pradinėje mokykloje, kurioje tuo metu vyko treniruotės. Tėtis būsimą čempionę nuvedė į pirmą užsiėmimą.
Nuo to viskas ir prasidėjo – juk Gabrielė buvo mažytė, o treniruotės vyko tamsiais žiemos vakarais, tad tėtis savo dukrą į treniruotes lydėjo ne vienus metus. R. Marozas jaunystėje šiek tiek domėjosi sunkiąja atletika, kariuomenėje – šiek tiek ir karatė. Kai dukra pradėjo treniruotis, vykti į varžybas, teko įsigilinti ir į šios sporto šakos niuansus.
„Žiūri Gabrielės kovą ir neaišku – atrodo, kovoja gerai, taikliai smūgiuoja, tačiau teisėjai neskiria taško, sėdi, apimtas didžiausių emocijų, piktiniesi. Praėjo kiek laiko, kai perpratau, kas, kaip ir kodėl yra karatė“, – prisiminė vyras.
Įdomu bei keista buvo ir tai, kad, pasak tėčio, Gabrielė kelerius metus tarp karatekų buvo vienintelė mergaitė, jai tekdavo kovoti su berniukais. Tik kiek vėliau atsirado kitų karatė treniruotes lankančių mergaičių iš kitų miestų.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
