Alvydas Kateiva neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus, anot jo, geras vyras turi mokėti viską. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Pirmasis birželio sekmadienis kviečia švęsti ne tik prasidėjusią vasarą, bet ir paminėti gražią progą – Tėvo dieną.
Tėčio diena – šventė, kai pasakome, kokie jie mums ypatingi ir brangūs, kai dovanojame Tėčiams kažką įdomaus ar smagaus bei apgaubiame juos dėmesiu.
„Santarvės“ pašnekovai vyrai teigia, kad šiandien mūsų gyvenime tėvo autoritetas ir tvirtas jo žodis turi didžiulę reikšmę. Tėvo diena primena tėvo pareigas savo vaikams ir šeimai. Šią dieną turėtume susimąstyti ir apie vaikų pareigas tėvams, pagarbą jiems. Visa tai – tvirtos šeimos pagrindas, ko dabar taip dažnai pasigendame.
Tėtis šeimoje vaikams svarbus
Rimanto ir Snieguolės Gricių šeimoje užaugo dvi dukros. Abu tėvai – dirbantys. Jis – Viekšnių gimnazijos direktorius, ji – tos pačios gimnazijos visuomenės sveikatos priežiūros specialistė. Ir vyresnioji Gintarė, ir jaunėlė Salomėja baigė aukštąsias mokyklas. Gintarė Kauno aukštojoje ne universitetinėje kolegijoje įgijo anglų-vokiečių kalbų mokytojos specialybę, gyvena Kėdainiuose ir Raseinių gimnazijoje moko vaikus anglų kalbos. Mergina jau sukūrė šeimą, kurioje auga devynių mėnesių sūnelis Jokūbas, Gricių anūkas.
Salomėja Šiaulių universitete baigė anglų filologiją. Dar būdama studentė, praėjusiais metais buvo išrinkta „Mis Šiaulių studente“. Dabar mergina dirba Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje anglų kalbos dėstytoja.
Tarsi viskas tvarkingai ir natūraliai ir be jokių pastangų susidėliojo į lentynas. Tačiau savaime niekas nevyksta. Svarbų vaidmenį atlieka patys vaikai ir jų tėvai. Anot R. Griciaus, įvairiais amžiaus tarpsniais tėvų vaidmuo vaikų auklėjime yra skirtingas. Pirmaisiais gyvenimo metais daugiausiai mažyliais rūpinasi mama. Vėliau vaikams, kaip buvo ir jų šeimoje, labai svarbus tampa tėtis. Paauglystės metais tėvai atsiduria antrame plane, nes atsiranda draugų. Tik išaugus iš paauglystės, žvilgsnis vėl nukrypsta į tėvus.
Politika negrąžins skolos šeimai
„Iki mergaičių paauglystės mano ryšys su dukromis buvo labai glaudus. Mes praleisdavome kartu labai daug laiko. Žaisdavau su dukromis krepšinį, bėgiodavau su jomis krosą, naktį miegodavome palapinėse, visa šeima važinėdavome dviračiais“, – pasakoja R. Gricius.
O po to, tada dar Viekšnių vidurinės mokyklos direktorius, pasuko į politiką, ir taip pasinėrė į veiklą, kad augančioms dukroms liko kur kas mažiau dėmesio. Pasak vyriškio, dėl to jis ir šiandien tebejaučia nuoskaudą.
„Po darbo skubėdavau į visokius pasitarimus, politinius susirinkimus ir namo grįždavau tik vėlai vakare, kai dukros jau miegodavo. Rytais visi išskubėdavome į mokyklą: aš į darbą, mergaitės – į mokslus. Net ir per pertraukas jos vengdavo mane susitikti, kad klasiokai nesityčiotų arba, kad jie nepagalvotų, jog jos siekia būti išskirtinės. Mergaitės norėjo būti eilinės mokinės ir dargi turėjo mintį pakeisti mokyklą, kad tik tėtis nebūtų direktorius“, – prisimena pašnekovas.
Anot R. Griciaus, susiejęs savo gyvenimą su politika, jis stengėsi dėl savo krašto, bet per tai nukentėjo šeima. Mergaitės iš tėčio galėjo gauti daugiau, negu jis joms davė.
Dabar vyras tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas tėtis visas jėgas turi skirti šeimai, vaikams. Tada ir šeimos bus stipresnės, ir vaikai geresni. Nereikės jais rūpintis nei politikams, nei valdžiai.
Rimanto Griciaus nuomone, tėvas yra šeimos politiką vykdantis ir kuriantis asmuo – jo vaidmuo ypatingas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šeimoje turi būti savos taisyklės
R. Gricius turi savo požiūrį į tėvo vaidmenį šeimoje. Pasak jo, tėvas turi būti šeimos apsauga, savotiškas stogas perkeltine prasme. Jis privalo užtikrinti nors pačius minimaliausius vaikų poreikius, kad jie būtų pavalgę ir apsirengę. Taip pat jis turi būti pavyzdys vaikams.
„Dukros jau buvo išaugusios iš paauglių amžiaus, kai statėmės namą. Jos buvo puikiausios mano pagalbininkės. Aš mūrijau sieną, o jos tepė košę ant plytų. Dirbdami pasikalbėdavome ir apie jų rūpesčius“, – darbinį ugdymą savo šeimos pavyzdžiu iliustruoja pašnekovas.
Kiekvienas tėvas, pasitaręs su mama, turi būti šeimos įstatymo ir taisyklių kūrėjas ir prižiūrėtojas. Turėtų būti akcentuojama, kaip vaikas turi bendrauti su mama, tėčiu, su kitais vaikais, kaip visiems kartu bendrauti, kaip mokėti paklausti, paprašyti, atsiprašyti ir tartis.
Tėvas, anot pašnekovo, šeimos politiką vykdantis ir kuriantis asmuo. Pagal minėtas taisykles, jis negali skubėti barti ar teisti, o bandyti išsiaiškinti priežastis ir tik tada priimti sprendimą. Labai pavojinga, jeigu tėtis suklysta. Tada ne tik kenčia jo autoritetas, bet vaikai padaro išvadą, kad visi gali klysti. Ką nors nuspręsdamas, tėvas turi būti nuoseklus. Priešingai negu mama, kuri yra emocionalus žmogus, ir vaikai jai atleidžia bet kokią nuomonių kaitą.
Gricių šeimoje dukros daugiau klausydavo tėčio, o mamos labiau bijodavo. Vyriškis tai aiškina skirtinga lyčių psichologija. Šioje šeimoje tėtis rečiau vertindavo dukrų elgesį, mama – dažniau. O kas dažnai, tas vargina. Esą tėvas pasako tik 1–2 „negalima“, nes vaikas daugiau informacijos neįsimena. Todėl vaikai tėčių daugiau ir klauso. Tas pats yra ir su darbais. Kai mama jų užduoda daug, jie visko nebepadaro ir ima išsisukinėti.
Mergaitėms ypač svarbus tėvo pavyzdys renkantis gyvenimo draugą – ieško panašaus į tėtį.
Vyras – stiprioji šeimos dalis, sugebanti atlikti daug ūkiškų ir statybos darbų. Pasak R. Griciaus, nuo senovės yra darbų pasiskirstymas, kuriuo vadovaujantis vyrai lauką aria, moterys sriubą verda. Tokios tradicijos reikėtų laikytis ir šiandien.
Tėvo žodis visada galutinis
„Moterys visada buvo labiau pagerbtos negu vyrai. Joms ir Kovo 8-oji, ir Motinos diena, o kas vyrams? Džiaugiamės, kad pagaliau neseniai atsirado ir Tėvo diena. Tą dieną į namus sugrįžta vaikai. Tą dieną pas mus parvažiuos ir studentaujanti dukra. Žinoma, ne tik manęs pasveikinti, bet ir kartu pabūti, pabendrauti. Per Tėvo dieną į Viekšnius atvažiuos ir mano broliai. Kartu aplankysim tėčio kapą“, – kalba viekšniškis Alvydas Kateiva, aktyvus Viekšnių bendruomenės tarybos narys, atsakingas už projektų vykdymą.
Taip pasisuko Alvydo gyvenimas, kad baldų technologo-konstruktoriaus specialybę turintis vyriškis užsiima tik visuomeninėmis pareigomis ir rūpinasi namais ir šeima, o žmona Henrika kasdien skuba į mokyklą, kur dirba pradinių klasių mokytoja.
Sūnus Dovydas liepą švęs dar tik savo šešioliktąjį gimtadienį, šį pavasarį baigė Viekšnių gimnazijos devintąją klasę. 21-erių dukra Simona mokosi Klaipėdos universitete, kur studijuoja andragogikos mokslus, naują ir kol kas retą specialybę.
„Mūsų šeimoje mano žodis – sprendžiamas ir galutinis. Taip buvo ir dukrai renkantis profesiją. Manau, kad vaikai mane pripažįsta kaip pavyzdingą tėvą ir autoritetą. Galiu pateikti kad ir tokį pavyzdį: jeigu dukrą ištinka kokios problemos, sunkumai, pirmiausia ji skambina ne mamai, bet man. Sūnus dar paauglys. Tačiau mano reikalavimai abiem vaikams visada buvo pakankamai griežti. Jie niekada su manimi nebandė ginčytis, o prieš mamą kai kada ir paburba“, – šypteli Alvydas.
Kiekvienas darbas vertas pagarbos
Vyriškis užaugęs didelėje šeimoje. Tėvai, paprasti kaimo žmonės, užaugino septynis vaikus. Gyvenimas nelepino, o sunkumai užgrūdino. Taigi šis vyras turi ką savo vaikams pasakyti, patarti ir pamokyti.
„Nuo mažens aš savo vaikams aiškinau, kad svarbiausia gyvenime išlikti dorais ir garbingais žmonėmis, suprantančiais ir atjaučiančiais kitus. Mes prisimenam savo senelius ir kokią pagarbą jiems jautėme. Šiais laikais jos neliko nė pėdsako. Norisi, kad tėvai ją skiepytų savo vaikams, kad puoselėtų senąsias tradicijas. O jie dažnai nusimeta bet kokią atsakomybę už savo vaikus, viską perkeldami ant mokyklos pečių. Pareigingi tėvai, kurių dabar ne taip daug liko, rūpinasi savo vaikais nuo, taip sakant, išsiritimo iš lukšto iki sparnų išskleidimo“, – gyvenimo tiesas dėsto pašnekovas.
Alvydas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Geras vyras turi mokėti viską. Kol žmona darbe, jis pagamina valgį, atlieka namų ruošą, užsiima lauko darbais. Tai puikus pavyzdys sūnui, tad jis nebijo išplauti grindų, indų, o jei reikia, tai ir valgio pats pasigamina. Tėvas sūnų moko meistrystės ir statybos darbų, kad užaugęs turėtų pagrindą po kojomis. Juk gyvenime visko gali prireikti. Pasak tėvo, būtina ugdyti berniuko vyriškumą, nes vedęs paskui nemokės ir vinies į sieną įkalti. Ne tik sūnus, bet ir dukra namuose dirbo visus darbus.
Šeimos galva turi tvirtą nuomonę – kiekvienas darbas vertas pagarbos. Kai kam gal kelia juoką, kai vyras plauna grindis. Bet juk tai natūralu: jei moteris pavargusi, vyras turi ją suprasti ir atjausti. Vaikai mato tokius tarpusavio santykius, bendravimą šeimoje ir kitaip to neįsivaizduoja. Tai jiems puikiausias pavyzdys ir šeimos etalonas.
Anot Alvydo, nėra namų be dūmų. Pasitaikydavo ir susipykti su vaikais. Visada reikalinga kontrolė. Jeigu tik nepasižiūrėdavo, tiek dukra, tiek ir sūnus mėgdavo užsisėdėti prie kompiuterio.
„Kaip mat iškrapštydavau į lauką, arba – prie namų ruošos. Kompiuteris duoda daug žinių, informacijos, bet jis atima tikrą bendravimą, žmonės tampa kažkokie nebe tikri, o tarsi robotai, kaip tie kompiuterinių žaidimų herojai. Pažįstu savo vaikus ir galiu drąsiai teigti: tikiu, kad jie užaugs geri žmonės“, – atsisveikindamas sako A. Kateiva.
Tėčiui teko ir mamos pareigos
Jonas Kateiva (nėra Alvydo giminaitis – aut. pastaba) iš Gyvolių kaimo su žmona išsiskyrė, kai vyriausiajam Jonukui tebuvo dešimt, Edvardukui – devyneri, o Romutei gal tik penkeri metukai. Iširus šeimai visi trys vaikai su mama išvažiavo gyventi į Ariogalą. Tačiau tik prasidėjus moksleivių vasaros atostogoms, berniukai sugrįžo į gimtinę pas tėtį. Čia jų namai, čia jų išbėgioti takeliai…
Prasidėjus mokslo metams, atvažiavo mama, ketinusi vežtis sūnus atgal. Tačiau berniukai nieku gyvu nenorėjo skirtis su tėvu ir pasislėpė nuo jos. Mama kreipėsi į teismą, bet jame abu berniukai pareiškė liksią gyventi su tėčiu.
Teismas priėmė vaikams palankų sprendimą. Abu berniukai čia baigė Žemaitės aštuonmetę mokyklą. Po to Jonukas baigė Viekšnių profesinę žemės ūkio technikos mokyklą, o Edvardas – Viekšnių vidurinę.
Vaikai gyvenimą apvertė aukštyn kojom
„Po skyrybų aš jau buvau nusprendęs kraustytis į Vilnių. Ten įsikūręs brolis jau buvo suradęs darbą. Būčiau tapęs tekintoju. Tačiau į namus sugrįžę sūnūs gyvenimą pakoregavo savaip. Likau savo namuose visam likusiam gyvenimui“, – pasakoja Jonas.
Tėvas vaikams buvo ir tėtis, ir mama. Ką tik tėtis dirbo, kokia tik veikla užsiėmė, berniukai ėjo iš paskos ir padėjo jam. Šėrė karves, kiaules, sukosi apie namus, nešdavo į Virvytę skalauti skalbinius, atlikdavo visus lengvesnius ūkio darbus. Tėtis rūpinosi sūnumis, maitino juos, rengė, leido į mokslus.
Vienas su vaikais vyras gyveno kokius trejus metus, o po to vedė antrą kartą vietos mokyklos mokytoją, kuri pas jį nuomojosi butą. Berniukai, iš pradžių Danutę vadinę mokytoja, pamažu ėmė kreiptis į ją „mama“. Ūkiniais reikalais vaikai tardavosi su tėčiu, buitiniais – su naująja mama.
Jono Kateivos teigimu, tėvo autoritetas ypač svarbus berniukams. Sigito STARZDAUSKO nuotr.
Kadangi nuo mažens tėvas sūnus pratino prie darbo, prie žemės, vaikai užaugo darbštūs, o tai – svarbiausia.
„Sūnūs labai myli tėvą, juo rūpinasi, o ypač Jonukas, kuris turi nepaprastai gerą širdi. Jis ir šiandien tebegyvena Mažeikiuose, tad nuolatos lanko tėtį. Edvardas – Panevėžyje, tad namuose retesnis svečias. Bet kai dar buvo pašonėje, per kiekvieną javapjūtę, šienapjūtę – vis pas tėvą, – sako Danutė, o Jonas jai pritaria: – Ar mišką kertam, ar šieną vežam, ar bulves kasam, berniukai visada pas mane. Beje, Jonukas dar ir puikus kulinaras“.
Tėvas sūnums – autoritetas
Tėvui – nebe jaunystė. Ateinantį rugpjūtį Jonas švęs savo 85-metį. Anot jo paties, esąs seniausias žmogus gyvenvietėje. Jau 47 metai kaip gyvena su Danute. Sulaukė septynių anūkų ir penkių proanūkių. Laimingas, kad užaugino ir ant kojų pastatė darbščius, drausmingus ir paklusnius vaikus, kurie visada padeda ne tik jam, bet ir jo antrajai pusei. Iš tėvo namų niekada neišvažiuoja visko iki galo nesutvarkę.
„Jonukas pas mus pasistatė didelį šiltnamį, kurį padedame prižiūrėti ir mudu su žmona. Jo derliaus užtenka ne tik sūnaus šeimai, bet ir mums su Danute“, – sako Jonas.
Danutė prisipažįsta, kad jai Jono vaikai atrodo tarsi jos pačios. Netgi ir dukra Roma, kuri gyvena Anglijoje ir čia retas svečias, niekada net menkiausiu judesiu nėra parodžiusi, kad ši moteris ne jos mama.
„Koks tėvas, tokie ir vaikai. Kaip tu su jais susitvarkei, taip dabar ir yra“, – neslėpdama pagarbos vyrui sako Danutė.
„Pats gyvenimas susitvarkė“, – į žmonos žodžius atsiliepia vyras, o ji neleidžiančiu prieštarauti tonu pareiškia, kad berniukams labai didelės įtakos turėjo tėvas, kuris sūnums visada buvo didžiulis autoritetas.
Bernarda PLASTININA
Kaip dziugu,kai tevas palaiko su savo vaikais tikrus ir siltus santykius.Kai vaikai jauciasi saugus ir laimingi.Pagarba tokiems vyrams!
Cha cha cha…Nebebuvo geresnių pavyzdžių,kaip Gricius ir Kateiva iš Viekšnių,ale ko noret…